Naujienos
J. Ruževičius apie gyvenimo kokybę
GYVENIMO KOKYBĖ
Gyvenimo kokybė (angl. Quality of life; pranc.Qualité de vie; vok. – Qualität des Lebens) yra plati sąvoka ir glaudžiai susijusi su bendra visuomenės gerove. Gyvenimo kokybės (GK) matavimo ir vertinimo sisteminiai tyrimai pradėti palyginti neseniai – praėjusio šimtmečio viduryje, tačiau jau ir ankščiau GK sąvoka buvo vartojama, tik naudojant kitus apibūdinimus, kaip pasitenkinimas gyvenimu, laimė, gerovė, ir panašiai. Gyvenimo kokybės tyrimai prasidėjo nuo siekio suprasti asmeninį ir visuomeninį gerbūvį.
Gyvenimo kokybės (GK) terminas pirmą kartą paminėtas A.C. Pigou knygoje, analizuojančioje ekonomiką ir gyvenimo gerovę. Tačiau dar senovės graikų filosofai ieškojo gyvenimo gairių ir prasmės, kurios padėtų žmonėms pasiekti aukštesnį egzistencijos lygį. Platonas aukščiausia gyvenimo vertybe laikė logika pagrįstą mąstymą, pranokstantį žmoniškuosius jausmus. O Aristotelis teigė, kad gyvenimas, nepasinėręs į jausmus, net jei tai susiję su rizika, yra bevertis. Platono aiškinimai daugiau atitinka šiuolaikinius gyvenimo kokybės kriterijus, Aristotelio – laimingumo nuostatas, kurios gali ir nepriklausyti nuo ekonominių ir socialinių gyvenimo sąlygų.
Gyvenimo kokybei įtakos turi asmens fizinė, dvasinė bei sveikatos būklė, nepriklausomumo lygis, socialinis ryšys su aplinka ir kiti veiksniai Paprasčiau gyvenimo kokybę galima apibūdinti kaip žmogaus pasitenkinimą esamo gyvenimo rodikliais, lyginant su jo siekiamu ar idealiu gyvenimo lygiu. GK vertinimas priklauso ir nuo žmogaus vertybių sistemos ir kultūrinės aplinkos, kuriai jis priklauso. Gyvenimo kokybės koncepcija teigia, kad ji priklauso nuo išorinių aplinkybių. Gyvenimo aplinkybės ar sąlygos gali lemti aukštą gyvenimo vertę, tačiau nors kiek pakitus aplinkybėms, keičiasi ir asmens gyvenimo kokybės suvokimas ir vertinimas. Gyvenimo kokybę (GK) lemia daugybė veiksnių ir aplinkybių: būstas, užimtumas, pajamos ir materialinis gerbūvis, moralinės nuostatos, asmeninis ir šeimyninis gyvenimas, socialinė parama, stresas ir krizės darbe, asmeniniame gyvenime ir socialinėje aplinkoje, sveikatos kokybė, sveikatos priežiūros galimybės, darbo sąlygos, mityba, išsilavinimo galimybės, santykiai su aplinka, ekologiniai veiksniai ir kita (žr. 2 pav.).
Gyvenimo kokybė dažniausiai vertinama laikantis pertekliaus teorijos (angl. Spillover theory), kuri teigia, kad žmogaus pasitenkinimas vienoje gyvenimo kokybės srityje įtakoja pasitenkinimo lygį kitose srityse. Asmens sąmonėje gyvenimo sritys išsidėstę tam tikra hierarchija: aukščiausiai yra bendrai suvokiama visa gyvenimo kokybė, po to individualiai išsidėsto kitos gyvenimo kokybės sudedamosios dalys (šeima, darbas, sveikata, laisvalaikis ir pan.). Didesnis pasitenkinimas vienoje gyvenimo srityje didina pasitenkinimo lygį pagal svarbumą aukščiau esančioje srityje, pavyzdžiui, aukšta gyvenimo darbe kokybė didina pasitenkinimą viso gyvenimo kokybe (perteklius kyla iš apačios į viršų). Tačiau jaučiamas nepasitenkinimas viena gyvenimo sritimi gali beveik neįtakoti kitų sričių pasitenkinimo lygio arba didinti pasitenkinimo lygį vienoje srityje.
Vienas iš gyvenimo kokybės rodiklių – laimė – yra labai subjektyvus ir priklauso ne tik nuo įvairių išorinių veiksnių. Ji priklauso nuo paties žmogaus, jo prigimties, vertybių, polinkių, charakterio ir kitų savybių. Psichologo Davido Mayerso teigimu, laimė – tai pilnaverčio, prasmingo ir malonaus gyvenimo ilgalaikis jutimas. Anot Z. Froido, tai, ką žmogus vadina laime, kyla iš susikaupusių prigimties poreikių patenkinimo. Tačiau šiuolaikinė psichologija laimės nesieja išimtinai su seksualiniais ar kitais malonumais. Laimės siekimas ir vertinimas – tai ilgas, daugiapakopis procesas. Kitaip tariant, laimė yra subjektyvus individo požiūris į gyvenimą, priklausantis nuo dvasinės būsenos, gyvenimo vertybių supratimo, materialinių poreikių reikšmės, išsilavinimo, religingumo, savo vietos visuomenėje supratimo ir kitų faktorių. Gyvenimo kokybės ir laimės sampratų negalima tapatinti. Individas, besinaudojantis aukščiausiu gyvenimo kokybės rodikliu, gali būti labai nelaimingas ir atvirkščiai, laimingas gali jaustis ir visiškas vargšas (Susnienė, Burkauskas, 2009).
Gyvenimo darbe kokybę galima apibrėžti kaip darbo vietos strategijos, procesų, darbo fizinės ir psichologinės aplinkos, darbuotojų motyvavimo ir ugdymo sistemą, kuri skatina ir palaiko darbuotojų pasitenkinimą, nuolat gerinant darbo sąlygas ir organizacijos veiksmingumą. GDK koncepcija taip pat apima darbuotojų pasitenkinimą darbu, mokymo ir karjeros galimybes, įtraukimą į atliekamas užduotis, produktyvumą, sveikatą, darbo saugą, mikroklimatą, teisingą kompensavimą už darbą, tobulėjimo galimybes, gebėjimų panaudojimo veiksmingumą, socialinę integraciją ir ryšius, darbo ir asmeninio gyvenimo suderinamumą, darbo organizavimą ir intensyvumą ir kt. (Akranavičiūtė, Ruževičius, 2007). Individo pasitenkinimo gyvenimo darbe kokybės lygis lemia pasitenkinimą gyvenimu apskritai. GDK - tai iš esmės darbuotojo santykių su darbo aplinka kokybė. Gyvenimo kokybė vertinama tiek objektyviais, tiek ir subjektyviais rodikliais. Objektyvūs rodikliai egzistuoja visuomenėje ir jie gali būti stebimi bei matuojamas jų kiekis ar pasikartojimo dažnumas. Tuo tarpu subjektyvūs bruožai egzistuoja individo sąmonėje ir jie identifikuojami tik iš individo atsakymų rūpimomis temomis. Išsamus gyvenimo kokybės tyrimas turi apimti abiejų rūšių rodiklius. Šis vertinimo principas galioja ir kitų gyvenimo kokybės sudedamųjų dalių vertinime: tiriant gyvenimo darbe kokybę turi būti vertinami darbo sąlygų ir aplinkos objektyvūs veiksniai ir subjektyvūs, kiekvienam darbuotojui svarbūs veiksniai (pasitenkinimas gyvenimo darbe kokybės sritimis). Darbuotojo pasitenkinimo gyvenimo darbe kokybe lygį lemia įvairūs darbo ir darbo aplinkos veiksniai. Savo ruožtu darbuotojo pasitenkinimas gyvenimo darbe kokybe įtakoja jo atsidavimą organizacijai ir apsisprendimą joje dirbti. Galima identifikuoti bet kurios organizacijos tobulintinas sritis ir problemas, kurias išsprendus būtų galima ženkliai padidinti jos darbuotojų pasitenkinimą gyvenimo darbe kokybe ir tuo pačiu skatinti darbuotojų lojalumą. Aukštai vertindamas GDK, žmogus tuo pačiu jaučia ir didesnį pasitenkinimą savo bendrąja gyvenimo kokybę. Tyrimais įrodyta, kad gyvenimo darbe kokybė gali būti matuojama, vertinama, tobulinama ir valdoma (Akranavičiūtė, Ruževičius, 2007; Ruževičius, 2013). Taigi, gyvenimo kokybė, o ypač gyvenimo darbe kokybė, yra neatsiejama nuo organizacijų vadybos ir ekonomikos. Kuo aukštesni gyvenimo ir gyvenimo darbe kokybės rodikliai, kuo kvalifikuotesni darbuotojai, tuo geresnė jų veiklos kokybė ir produktyvumas.
Gali būti vertinama tiek atskiro individo (asmens) gyvenimo kokybė, tiek ir bendruomenių, miestų, valstybių ar regionų gyvenimo kokybė bei ekologinė gyvenimo kokybė. Konsultacinė kompanija Mercer Human Research sistemingai atlieka gyvenimo kokybės pasaulio miestuose vertinimą. Šiam vertinimui yra naudojami 39 gyvenimo kokybės kriterijai. Europos miestai sudaro daugumą aukščiausiuose vertinimo ranguose. Antai, Mercer 2012 metų vertinimo geriausios gyvenimo kokybės pasaulio miestų tarpe yra toks (Quality, 2012):
1. Viena (Austrija).3. Oklendas (Naujoji Zelandija).
4. Miunchenas (Vokietija).
5. Vankuveris (Kanada).
6. Duseldorfas (Vokietija).
7. Frankfortas (Vokietija).
8. Ženeva (Šveicarija).
9. Kopenhaga (Danija).
10. Bernas (Šveicarija).
Šiame vertinime Vilnius yra 79 vietoje, Briuselis – 22, Paryžius – 29, Helsinkis – 32, Oslas – 32, Londonas – 38, Roma – 52, Praha – 69, Varšuva – 64. Tbilisis yra 213 vietoje – tai blogiausiai įvertintas Rytų Europos miestas. Bagdadas (Irakas) yra pripažintas blogiausiu pasaulio miestu pagal gyvenimo kokybę – 221 vieta.
Yra vertinama ir ekologinė pasaulio miestų kokybė, atspindinti keliolika aplinkosaugos rodiklių. 2010 metais geriausiu pasaulio eko-miestu pripažintas Kalgaris (Kanada), antroje vietoje – Honolulu (JAV), trečioje – Otava (Kanada) ir Helsinkis (Suomija) (Top, 2010). Yra siūlomas naujas – visuotinės gyvenimo kokybės rodiklis, integruojantis Mercer miestų gyvenimo kokybės ir eko-kokybės rodiklius (rangus) (Ruževičius, 2013). Pagal visuotinės gyvenimo kokybės rodiklį geriausiu pasaulio miestu laikytinas Oklendas (3-čias pasaulyje pagal gyvenimo kokybę ir 13-tas – pagal eko-kokybę. Pasaulio miestų TOP dešimtukas pagal šį rodiklį yra toks:
1. Oklandas (3+13 =26).2. Kopenhaga (17)
2. Otava (17).
3. Vankuveris (18).
3. Velingtonas (18).
6. Ciurichas (21).
7. Bernas (23).
8. Stokholmas (28).
9. Helsinkis (35)
10.Monrealis (36).
2010 m. atliktas 100 šalių gyvenimo kokybės vertinimas, integruojantis ugdymo ir mokymo, sveikatos apsaugos, ekonomikos dinamizmo, politinė aplinkos ir gyvenimo kokybę (Newsweek, August 16, 2010). Pagal šį rodiklį geriausia šalimi pripažinta Suomija, po jos seka Šveicarija (2), Švedija (3), Australija (4), Liuksemburgas (5), Norvegija (6), Kanada (7), Olandija (8), Japonija (9), Danija (10). Šiame vertinime Lietuvai pripažinta 34 vieta (28 vieta - ugdymas ir mokymas, 26 – politinė aplinka, 39 – gyvenimo kokybė, 41 – ekonomikos dinamizmas, 61 – sveikatos apsauga).
The Economist Intelligence Unit, viena iš didžiausių tyrimų kompanijų 2005 metais atliko 111 pasaulio šalių tyrimą, siekdama išsiaiškinti kiekvienos iš jų gyvenimo kokybės rodiklį. Šalių gyventojams buvo pateikti subjektyvūs klausimai, kaip jie bendrai yra patenkinti savo gyvenimu, o taip pat buvo remtasi devyniomis objektyviomis šalies charakteristikomis: tai materialinė gerovė (BVP ir kt. rodikliai), sveikata, politinis saugumas ir stabilumas, šeimos gyvenimas (skyrybų skaičius), visuomeninis gyvenimas (priklausymas bažnyčiai ar kitoms bendruomenėms), klimatas (skirtumai tarp temperatūros pokyčių), darbas (bedarbystės rodikliai), politinė laisvė (civilinės ir politinės laisvės) bei lyčių lygybė (skirtumas tarp vyrų ir moterų atlyginimų). Duomenys apie šias charakteristikas gauti iš duomenų iš kiekvienos šalies bazių bei atlikus elektroninę apklausą. Apskaičiavus gyvenimo kokybės rodiklį, buvo nustatyta, kad Lietuva atsidūrė 63 vietoje iš 111 tirtų šalių. Vis tik šis tyrimas ateityje turėtų būti žymiai tobulinamas, nes pastebėta daugybė jo trūkumų, kaip kalbos barjeras, specifinių sričių rodiklių ribotumas atspindint bendrą šalies situacija ir daug kitų.
Europos Sąjunga siekia gerinti savo piliečių gerbūvį ir gyvenimo kokybę, pasitelkdama šio tikslo įgyvendinimui įvairias priemones. 2008 m. atliktas tyrimas atskleidė, kad europiečiai visumoje yra patenkinti gyvenimo kokybe ir visumoje yra laimingi (Deuxième, 2009). ES 27 šalių piliečių pasitenkinimo gyvenimo kokybe vidurkis yra 7 balai (10 balų skalėje), o atskirose šalyse jis varijuoja nuo 5 balų (Bulgarija) iki 8,3 balų (Danija). Bendras laimės vertinimo vidurkis yra dar aukštesnis – 7,5 balo, ir atskirose šalyse jis svyruoja nuo 5,8 balo iki 8,5 balo (žr. 3 pav.).
3 pav. Laimės ir pasitenkinimo gyvenimo kokybe rodikliai ES šalyse (šaltinis: Deuxième, 2009)
Tiek pasitenkinimo gyvenimo kokybe, tiek ir laimės vertinimai aukščiausiai yra vertinami 4 ES šiaurės šalių (Danijos, Švedijos, Suomijos ir Norvegijos) piliečių – jie varijuoja nuo 8 iki 8,5 balo. Šių šalių piliečiai yra ir didesni optimistai – daugiau kaip 75 procentai respondentų į ateitį žvelgia optimistiškai. Lietuvos gyventojai savo gyvenimo kokybę vertina žemiau už skandinavus – tik 6,3 balo, tačiau yra pakankamai laimingi – 7,3 balo iš dešimties. ES šalių tarpe Bulgarijos piliečiai prasčiausiai vertina savo gyvenimo kokybę (5 balai) ir jaučiasi nelabai laimingi (5,8 balo).
Apibendrinimas. Gyvenimo kokybė – sudėtinga ir daugiabriaunė sąvoka, apimanti pačius įvairiausius gyvenimo aspektus. Gali būti vertinama tiek atskiro individo (asmens) gyvenimo kokybė, tiek gyvenimo darbe (organizacijoje) kokybė, tiek ir bendruomenių, miestų, valstybių ar regionų gyvenimo kokybė bei ekologinė gyvenimo kokybė. Gyvenimo kokybė apima pagrindines žmogaus veiklos sritis: fizinę, psichologinę, dvasinę, socialinę, ekonominę ir neatsiejamai yra susijusi su žmogaus sveikata. Gyvenimo kokybę kiekvienas žmogus gali apibūdinti skirtingai ir įvardinti būtent jam svarbius gyvenimo kokybę sudarančius aspektus. Gyvenimo kokybės tyrimai gali būti atliekami tiriant skirtingus aspektus: politinę gyvenimo sritį, ekonominę, socialinę, aplinkos, kultūrinę ir sveikatos sritį. Gyvenimo kokybės klausimai nagrinėjami įvairiose mokslo srityse. Sociologijoje – tai subjektyvus gerovės supratimas, įvertinantis individo poreikius ir sampratą; ekonomikoje – tai materialinėmis vertybėmis ir pinigine išraiška įvertinamas gyvenimo lygis, tradiciškai išreiškiamas bendruoju nacionaliniu produktu, tenkančiu vienam gyventojui, fiziniu gyvenimo kokybės indeksu, apimančiu socialinius, ekonominius ir su sveikata susijusius kintamuosius, ir kitais rodikliais. Medicinoje gyvenimo kokybės samprata susijusi su sveikatos ir ligos santykiu, įterpiant veiksnius, darančius poveikį sveikai gyvensenai. Tačiau visuotinai pripažinto gyvenimo kokybės apibrėžimo iki šiol nėra. Literatūroje plačiai remiamasi Pasaulio sveikatos organizacijos pateiktu gyvenimo kokybės apibrėžimu – GK – tai individualus kiekvieno žmogaus materialinės, fizinės, psichologinės ir socialinės gyvenimo gerovės suvokimas ir jos vertinimas kultūros vertybių sistemos kontekste, siejant tai su asmens tikslais, viltimis, standartais ir interesais. Gyvenimo darbe kokybę galima apibrėžti kaip darbo vietos strategijos, procesų, darbo fizinės ir psichologinės aplinkos, darbuotojų motyvavimo ir ugdymo sistemą, kuri skatina ir palaiko darbuotojų pasitenkinimą, nuolat gerinant darbo sąlygas ir organizacijos veiksmingumą. Vienas iš gyvenimo kokybės rodiklių – laimė – yra labai subjektyvus ir priklauso ne tik nuo įvairių išorinių veiksnių, bet ir nuo paties žmogaus, jo prigimties, vertybių, polinkių, charakterio ir kitų savybių. Taigi, gyvenimo kokybės ir laimės sampratų negalima tapatinti, nes jų turinį ir rodiklius žmonės vertina gana skirtingai. Štai kaip puikiai laimės problematiką apibendrino prancūzų poetas ir mąstytojas Nicolas Chamfotr: ˇLe bonheur n’est pas chose aisée. Il est très difficile de le trouver en nous, il est impossible de le trouver ailleurs" („Laimė nėra lengvas dalykas. Ją yra labai sunku rasti savyje, ir neįmanoma rasti kitur“).
Literatūra
1. Akranavičiūtė, D., Ruževičius, J. (2007): Quality of life and its components’ measurement. Engineering Economics, 2: 43-48.
2. Deuxième enquête européenne sur la qualité de vie – premiers résultats (2008). Bruxelles: Office des publications de l‘EU.
3. Janušauskaitė, G. (2008). Gyvenimo kokybės tyrimai: problemos ir galimybės. Filosofija. Sociologija. 2008, 4: 34-44.
4. Juozulynas, A., Jurgelėnas, A., Prapiestis, J., Butikis, M. (2010). Gyvenimo kokybės ir socialinių veiksnių tarpusavio ryšys. Gerontologija, 2010, 11(1): 37-42.
5. Quality of living worldwide city ranking – Mercer survey 2012. Available at: http://www.mercer.com/press-releases/quality-of-living-report-2012
6. Ruževičius J. (2013). Qualité de vie: notion globale et recherche en la matière. International Business. Innovations, Psychology, Economics, 4(2): 7-16.
7. Susnienė, D., Jurkauskas, A. (2009). The concepts of quality of life and happiness – correlation and differences. Inzinerine Ekonomika-Engineering Economics, 3: 58-66.
8. The Economist Intelligence Unit’s quality-of-life index. 2005. Available at: http://www.economist.com/media/pdf/quality_of_life.pdf
9. Top 50 cities: Eco-City ranking 2010. Available at: http://www.wiser.org/resource/view/b23488dc16bbe2a84d155ae10d8e196f
Naujausia
Lietuvos ir užsienio šalių patirtis užtikrinant profesinio mokymo kokybę
Dr. Dalius Serafinas, VU EF docentas, UAB „Kvalitetas“ verslo plėtros direktorius
Švietimo kokybės užtikrinimas yra daugelio šalių politinių diskusijų objektas ir prioritetas, nes kokybiškas švietimas suvokiamas kaip visuomenės gerovės kūrimo pagrindas, padedantis inicijuoti socialinius ir ekonominius pokyčius, gerinti asmens ir šalies gyvenimo kokybės rodiklius.
Eilę metų Europos Sąjungos profesinio rengimo politikoje nebuvo didelių iniciatyvų, lyginant su aukštuoju išsilavinimu ir Bolonijos procesu, tačiau 2002 metais Europos Komisijos ir 31 šalies ministrų, atsakingų už profesinį mokymą, pasirašyta Kopenhagos deklaracija padėjo fundamentalų pagrindą Europos šalių bendradarbiavimui plėtojant vieningus profesinio mokymo prioritetus visoje Europoje. Kopenhagos proceso metu sukurti bendri Europos instrumentai, tokie kaip Europos kvalifikacijų sąranga (EKS, 2008), Europos profesinio mokymo kreditų sistema (ECVET, 2009), Europos profesinio mokymo kokybės užtikrinimo orientacinė sistema (EQAVET, 2009), nubrėžė aiškias profesinio mokymo politikos plėtojimo gaires, tačiau vieninga ir darni profesinio mokymo kokybės užtikrinimo sistema Europoje vis dar yra ateities perspektyvoje.
Nacionalinis kokybės vadybos prizas – kelias į pripažinimą užsienio šalyse
Pasauliui sparčiai keičiantis, tobulėjant technologijoms, kur kas svarbesniu aspektu tampa originalumas ir intelektualumas nei šalies dydis ir ištekliai. Lietuva negali sau leisti atsilikti nuo technologijų ir inovacijų maratono lyderių.