80/20 PRINCIPAS. II DALIS - ASMENINIO GYVENIMO PJŪVIS

2010.10.08. Pagal Donatos Jaglinska ir Aurelijos Graužinytės rašto darbą „80/20 principas“ 

80/20 principas visgi yra netik verslo, bet ir asmeninio gyvenimo dėsnis. Versle jis galioja, nes atspindi pasaulio veikimo būdą, bet ne todėl, kad verslas turėtų kažką, kas itin tiktų šiam principui. Nesvarbu, kokia bebūtų situacija ir aplinka (verslo ar ne verslo), 80/20 principo dėsnis arba galioja, yra teisingas ir veikia vienodai gerai, arba tiesiog negalioja. Esmė tame, kad šis principas tiesiog buvo dažniau tikrinamas verslo įmonių ribose. Knygos autorius vis dėlto neapsiriboja verslo pasauliu ir nagrinėja 80/20 principo dėsnio sąsają su mūsų kasdieniu gyvenimu, laime bei pasiekimais [5, p. 131].

Bėda ta, kad laimė yra subjektyvus jausmas – kiekvienas laimę suvokia savaip. Nė vienas iš jų nėra teisus ar neteisus, tiesiog laimė pasižymi visišku subjektyvumu, todėl negalime sakyti: „Dirbk valandą per dieną ir būsi laimingas“ arba „Mesk darbą ir keliauk aplink pasaulį – laimingas tapsi taip“ [3, p. 54]. Kiekvienas turime atsakyti sau į klausimą: „Kas man yra laimė?“, paversti tai savo tikslu ir kryptingai jo siekti. Čia ir vėl gali padėti 80/20 principas.

Richardas Kochas atskleidžia turįs tikslą ne tik supažindinti su atradimais, kurie kilo besivadovaujant 80/20 principu, kad galėtume pritaikyti juos gyvenime, bet ir priversti mus mąstyti pagal šį principą, kad galėtume pastebėti savo atradimus, apie kuriuos galbūt jis nei nepagalvojo.

4.1. 80/20 principo atradimai

Štai keletas svarbesnių R.Kocho pateiktų principo atradimų:

·         Didžiąją dalį (80%) pasiekimų ir laimės patiriame tik per 20% laiko. Šis laimingas laikas gali būti išplėstas.

·         Mūsų gyvenimą labiausiai paveikia vos keletas įvykių ir sprendimų. Šie sprendimai dažnai priimami nesąmoningai, t.y. leidus gyvenimui „tekėti sava vaga“. Identifikuodami tuos svarbiausius gyvenimo įvykius bei priimdami sąmoningus sprendimus, galime tapti laimingesni, efektyviau dirbti ir taip pagerinti savo gyvenimą.

·         Kiekvienas iš mūsų gali pasiekti ką nors svarbaus, tam reikia ne tiek pastangų, kiek tinkamų siekių. Radus sritį, kur dirbame efektyviau ir našiau nei kiti, reikia joje ir dirbti, neužsiimant daugybe dalykų, kur mūsų gebėjimai nėra tokie geri.

·         Visada kažkas laimi ir dar daugiau žmonių pralaimi. Norint būti tarp laimėtojų, reikia pasirinkti tinkamas varžybas, komandą bei tinkamus metodus. Didesnė tikimybė laimėti ten, kur bent kartą esame laimėję, ir ten, kur galime pasirinkti, kokiose lenktynėse norime dalyvauti. Labiausiai nesiseka tose lenktynėse, į kurias buvome įtraukti kitų, t.y. įsitraukėme ne savo noru ar sprendimu.

·         Žmonės, pasiekiantys daugiausiai, yra išrankūs ir ryžtingi. Išrankumą galima paaiškinti tuo, kad jie koncentruoja mintis ir pastangas į keletą reikšmingiausių dalykų užuot dėdami vidutiniškas pastangas į daug dalykų, t.y. jie žiūri į savo užsibrėžtus tikslus rimtai.

·         Daugumai dalykų atlikti mums reikalingi sąjungininkai. Jei leidžiame gyvenimui „tekėti sava vaga“, tie sąjungininkai atsiranda savaime, dažnai jų būna daugiau nei reikia ir mes jų tinkamai nepanaudojam. 80/20 principas „sako“, kad turėtume apgalvodami pasirinkti keletą sąjungininkų savo tikslams pasiekti.

·         Panašus atvejis yra ir su draugų bei gyvenimo partnerio pasirinkimu: dauguma mūsų turi per daug draugų, tačiau neturi tvirto, tinkamai pasirinkto vidinio draugų rato; dauguma turime netinkamus gyvenimo partnerius (tai rodo skyrybų skaičius).

·         Vadovaujantis 80/20 principu, galime padidinti turimus pinigus. Šis gebėjimas netampa žalingu, jei pirmoje vietoje mums yra gyvenimo būdas bei laimė, o pinigai tėra antraeilis dalykas. Teisingai naudojami pinigai gali padėti mums pereiti į geresnį gyvenimo lygmenį. Kitaip nutinka, jei imame siekti netiesioginių tikslų, t.y. pinigų, karjeros, ir pamirštame pagrindinį tikslą – laimę. Palaipsniui žmogus suvokia, kad pinigai ar paaukštinimas nėra pakankamas laimės šaltinis. Deja, dažnai tą suvokiame pavėluotai. Autorius teigia, kad turėtume nepamiršti, jog „laimė, kurios nepatirsime šiandien, nesuteiks laimės rytoj“ [5, p. 143]. Taip pat, jo manymu, besivadovaujantieji 80/20 principu protingai, sąmoningai ir tikslingai siekia laimės, naudojasi ja šiandien, kad sukurtų laimingą rytojų.

4.2. Laiko revoliucija

Galima sakyti, jog gyvename „užimtumo amžiuje“: nieko nestebina viršvalandžiai, o laisvalaikio turi tik nedirbantys. Visuomenę būtų galima padalinti į tokius, kurie turi pinigų, bet neturi laiko, kada jais mėgautis, kada juos panaudoti savo svajonių įgyvendinimui, kelionėms, pramogoms, ir tuos, kurie turi laiko, bet neturi pinigų. Knygoje teigiama, kad mąstant apie pasiekimus ir laimę, vadovavimąsi 80/20 principu tiek labai užsiėmusiems, tiek nieko neveikiantiems reikia pradėti nuo laiko revoliucijos – ir visa tai ne dėl laiko trūkumo ar jo pertekliaus, o dėl to, kaip mes elgiamės su laiku – savo laiką dauguma iš mūsų išnaudojame nesubalansuotai.

Turbūt nesunku (pasvarsčius apie savo patirtį) sutikti su tokiais dviem teiginiais:

1.       Tarp to, kas pasiekiama, ir laiko, reikalingo šiam pasiekimui, yra didelis disbalansas. Kalbant 80/20 principo santrumpomis tą patį būtų galima pasakyti taip: net 80% laiko prireikia pasiekti 20% laimėjimų ir iš vos 20% laiko gaunama 80% svarbiausių rezultatų.

2.       Jei galėtume išmatuoti laimę, tai lygiai taip galėtume pasakyti, kad didžiąją dalį laimės patiriame per mažą laiko tarpą: per 20% gyvenimo patiriame 80% laimės ir net 80% gyvenimo prireikia gauti 20% laimės.

Iš šių teiginių daromos gana netikėtos išvados:

·         Kai kurios, nors ir mažos, mūsų laiko dalys yra vertingesnės už kitas, nors ir didesnes.

·         Daugelis dalykų, kuriuos darome, neturi beveik jokios vertės.

·         Nejaučiame laiko trūkumo, jei gerai išnaudojame 20% savo laiko.

·         Jei norime ką pakeisti, turime ryžtis radikaliems pokyčiams: neverta keisti neesminių dalykų ar bandyti šiek tiek efektyviau išnaudoti savo laiką.

Laiko revoliucijos esmė tame, kad mums reikia pakeisti patį požiūrį į laiką ir pakeisti jo praleidimo būdą – nereikia perskirstyti savo laiko ar bandyti geriau jį organizuoti – savo laiką išnaudojame neracionaliai, todėl derėtų, grįžus į pradžią, apversti pačią laiko sampratą. Klaidinga manyti, kad mums trūksta laiko – jo turime pakankamai, deja, efektyviai išnaudojame tik 20%, t.y. švaistome savo laiką. 80/20 principas teigia, kad padvigubinę minėtuosius 20%, galėtume pasiekti 60% daugiau nei dabar, dirbdami tik dvi dienas per savaitę. Praėjęs laikas nėra prarastas laikas, nes kažkuria prasme laikas visada grįžta: po savaitės ir vėl ateina pirmadienis, po rudens, žiemos ir pavasario vėl ateina vasara, o po metų ir vėl „atkeliauja“ sausis. Laiko atžvilgiu derėtų užimti bendradarbiavimo ir atsipalaidavimo poziciją, nes laikas nėra mūsų priešas, juo turėtume laikyti patį laiko išnaudojimo būdą.

Vadovautis 80/20 principu reiškia mažiau veikti. „Veiksmas išstumia mintį“ [4, p. 149]. Paprastai paskutiniai 20% darbui skirto laiko yra produktyviausi (čia tiktų paprasčiausias pavyzdys su studentu, turinčiu per semestrą parašyti referatą: didžioji dalis darbo atliekama „paskutinę naktį“), taigi per pusę sumažinus projekto baigimui skirtą laiką, daugelio jų produktyvumas galėtų būti padidintas.

Turėtume jaudintis ne dėl laiko trūkumo, o dėl to, kad turimą laiką esame linkę išnaudoti neefektyviai ar nevertingai. Skubėjimas atlikti darbus nėra išeitis – tiesą sakant, toks mąstymas ne tik nėra geras sprendimas, bet tai netgi gali tapti problema.

Vadovavimasis 80/20 principu atspindi „rytietišką“ požiūrį į laiką, t.y. laiko nederėtų traktuoti kaip kažkokios sekos, einančios iš kairės į dešinę (pvz., istorijos vadovėliuose vaizduojama laiko juosta, su chronologiškai išdėstytais istoriniais įvykiais), geriau į jį žiūrėti kaip į ciklinę ir sinchronizuojančią priemonę (tą suprasti padėtų laikrodžio įsivaizdavimas – rodyklės sukasi ratu ir tas ratas po tam tikro laiko pradedamas iš naujo). Manoma, kad toks laiko „sugrįžimas“ suteikia mums galimybę gilinti vertinamus ryšius, mokytis, gauti geresnį rezultatą, gerinti savo gyvenimo kokybę. „Mes neegzistuojame tik dabartyje; mes atsirandame iš praeities ir turime praeities asociacijų lobį; ir mūsų ateitis, kaip ir praeitis, jau turi užuomazgas dabartyje“ [5, p. 149]. Tokį požiūrį į laiką geriau pavaizduoti būtų galima ne minėtąja laiko seka, o vis didėjančiais ir ankstesnį apibrėžiančiais trimis trikampiais (2 pav.).

Toks trikampių išdėstymas reiškia tai, kad per savo gyvenimą turime neštis vertingiausius 20% to, ką turime – draugystes, savąjį „Aš“ (asmenybę) ir fizinį turtą – bei užtikrinti jų puoselėjimą ir vystymą tam, kad tai padidintų mūsų laimę, vertę bei veiklos efektyvumą. Visai tai turėtų būti grindžiama optimistiniu požiūriu į ateitį: ateitis bus geresnė už dabartį ir, tuo labiau, už praeitį.

2 pav. Laiko triada. [5, p. 150]

Knygoje išvardinami septyni žingsniai, kaip įvykdyti savąją laiko revoliuciją:

1.       Pakeiskite mąstymą: atskirkite pastangas nuo atlygio. Kažkuria prasme mums patinka sunkus darbas, jausmas, užplūstantis jį atlikus, tačiau turėtume suvokti, kad toks darbas (ypač jei jis atliekamas dėl kitų) yra neefektyvus būdas pasiekti savo tikslų. Sunkus darbas, lyginant su įdėtomis pastangomis jį padaryti, duoda mažą atlygį. Gerų rezultatų pasiekti galime darydami tai, ką patys norime daryti, ir čia padės paprasčiausias įžvalgumas. R. Kochas pataria pasirinkti „savo produktyvaus tingėjimo šventuosius“, t.y. asmeniškai pažįstamus arba visiems gerai žinomus žmones, kurie mažomis pastangomis pasiekė daug, ir dažnai apie juos galvoti. (R. Kochui tokie žmonės yra Ronaldas Reaganas ir Warrenas Buffettas).

2.       Atsikratykite kaltės. Meskite sunkius darbus ir darykite tai, ką mėgstate – tame nėra nieko blogo: darydami nemėgiamus darbus, nesukuriate vertės. Mėgstamą veiklą paverskite savo darbu arba darbą mėgstama veikla.

3.       Išsilaisvinkite iš pareigų, kurias jums „užkrovė“ kiti. Veikla, atimanti 80% laiko ir duodanti 20% rezultatų, dažniausiai prisiimta kažkieno kito prašymu, o ne jūsų noru. Net jei esate didelės korporacijos darbuotojas, apie save galvoti turėtumėte kaip apie atskirą verslą, dirbantį sau, ir nesvarbu, kad atlyginimą gaunate iš korporacijos. 80/20 principas teigia, kad 20% žmonių, pasiekiančių daugiausiai, dirba sau arba elgiasi lyg dirbtų sau. Tą pačią idėją galima pritaikyti ir už darbo ribų: jei nekontroliuojate savo laiko, labai sunku jį išnaudoti gerai.

Žinoma, kad ir dirbdami sau visada turime įsipareigojimų kitiems žmonėms – partneriams, kolegoms, darbuotojams, sąjungininkams. Šie įsipareigojimai gali būti labai naudingi, tereikia atidžiai rinktis savo darbo partnerius ir įsipareigojimus jiems.

4.       Išnaudokite savo laiką ekscentriškai ir netradiciškai. Neįmanoma sumažinti 80% laiko, iš kurios sulaukiate tik 20% visų gerųjų rezultatų, laikantis tradicinių elgesio taisyklių, veikiant taip, kaip iš jūsų tikisi aplinkiniai ar kaip elgiasi daugelis jūsų aplinkos žmonių, priimant tradicinius sprendimus. Reikėtų apsvarstyti keisčiausius ir ekscentriškiausius laiko praleidimo būdus: kiek galima nukrypti nuo priimtos normos. Ne visi sugalvotieji netradiciniai laiko praleidimo būdai bus efektyvūs: rinkitės tą, kuris leidžia skirti daugiausiai laiko vertingiausiai ir mėgstamiausiai jūsų veiklai.

5.       Nustatykite 20%, lemiančių 80%. Pirmiausia, išsiaiškinkite, ar jūsų pagrindinis tikslas yra laimė ar pasiekimai. Paimkite tuščią popieriaus lapą ir surašykite savo „laimės salas“ – įvykius, laikotarpius, kada patyrėte daugiausiai laimės – pabandykite nustatyti, kas sieja visas ar bent jau didžiąją dalį salų; tada surašykite „liūdesio salas“ ir įvertinkite tai, kas yra bendro tarp jų – tai padės suvokti pagrindines liūdesio priežastis; tuomet nustatykite savo „pasiekimų salas“ – periodus, kai sulaukėte didesnių rezultatų, lyginant su laiko sąnaudomis jiems pasiekti – surašykite jas ant kito lapo ir vėl suraskite, kas bendro tarp šių salų; paskutinis dalykas – „pasiekimų negyvenamosios salos“ – patys neproduktyviausi periodai jūsų gyvenime, įvertinkite, jų bendrumus. Psichologai tokios analizės vertę įžvelgtų tame, kad, parašydami savo mintis ant popieriaus ar tiesiog kam nors išsakydami, geriau suvokiame ir įvertiname jų svarbą ir galimą įtaką svarbiems tikslams.

6.       Padidinkite 20% savo laiko, lemiančio 80%. Aptartoji „salų analizė“ leis suvokti, kas jums geriausiai sekasi, kur yra didžiausias atlygio ir laiko santykis, ką jūs mėgstate labiau veikti. Metas padidinti vertingiausius 20% laiko, skiriamo tokiai ar panašiai veiklai.

7.       Atsikratykite arba sumažinkite veiklą, duodančią mažiausiai vertės. Pirmasis įspūdis gali būti toks, kad nuo menkavertės veiklos pabėgti praktiškai nerealu, nes tai siejasi su įsipareigojimais šeimai, draugams ar kitiems jums svarbiems asmenimis, tačiau pagalvokite apie viską dar kartą – neretai egzistuoja galimybė elgtis visiškai kitaip netgi turint tas pačias sąlygas. Labai realu, kad dėl tos priežasties, jog atsisakysite menkavertės veiklos, aplinkiniai net nepastebės, kad jūs jos atsisakėte.

Net jei tokios veiklos atsisakymas reikš radikalias permainas, pavyzdžiui, naują darbą, karjerą, naujus draugus, naują gyvenimo būdą ar naują gyvenimo partnerį, sudarykite planą, kaip nuosekliai ir efektyviai padaryti norimas permainas. Vienintelė to alternatyva būtų susitaikymas, kad jums taip ir nepavyks išnaudoti savo laimės ir pasiekimų potencialo.

Nustatykite savuosius laiko panaudojimo būdus, sukuriančius mažiausiai vertės, paskui – vertingiausius jums. Mąstydami apie potencialius laiko išnaudojimo būdus, atsakykite sau į du klausimus: „Ar tai netradiciška?“ ir „Ar tai gali padidinti laiko išnaudojimo efektyvumą?“. 1 lentelėje pateikiami dažniausi menkaverčiai ir vertingiausi laiko panaudojimo būdai.

1 lentelė. Menkaverčiai ir vertingiausi laiko panaudojimo būdai. [5, p. 160 – 161].

4.3. Karjera

Darbas yra pagrindinis ar netgi vienintelis mūsų pajamų šaltinis, tačiau pajamos yra tik priemonė, galimybė siekti laimės, pasitenkinimo, tobulėjimo, patirties ir pasaulėžiūros vystymo. Dar Aristotelis yra pasakęs, kad „turtas nėra gėris, kurio mes siekiame, nes jis yra naudingas tik kažkam kitam“ [9, p. 9]. Svarbiausia, kad darbas mums teiktų malonumą.

80/20 principas žada, kad jei sugebėsime mąstyti ir veikti remdamiesi juo, tai galėsime dirbti mažiau, tačiau uždirbti daugiau, daugiau pasiekti ir labiau mėgautis. Beveik visi turime poreikį dirbti: darbas – ne tik pajamų šaltinis, bet ir pagrindinė mūsų gyvenimo dalis, tačiau jos nederėtų nei pervertinti (darbas neturi užvaldyti mūsų gyvenimo), nei neįvertinti. 80/20 principo teigimu, jei esame laimingesni darbe, tuomet turėtume dirbti daugiau ir/arba keisti laiko, praleidžiamo ne darbe, išnaudojimo būdą; jei esame laimingesni ne darbe, tada reikėtų dirbti mažiau ir/arba keisti darbą, kurį dirbame – pakeitimai turi būti atliekami tol, kol bent 80% laiko, praleidžiamo darbe, ir tiek pat laiko, leidžiamo ne darbe, jausimės laimingi.

Gana daug žmonių nemėgsta savo darbo – dirba jį, nes „reikia kur nors dirbti“, be to, „reikia pajamų pragyvenimui“. Dauguma tokių žmonių nei nesusimąsto, kad sąvoka „darbas“ yra pakankamai plati šiais laikais. Nemažą ekonomikos dalį užima laisvalaikio pramonė, taigi galima rinktis dirbti toje srityje, kuri mums patinka, kurią mes išmanome, kurioje dirbtume jausdami malonumą, nes tai yra mūsų hobis, arba galima tiesiog savo pomėgį paversti verslu.

Kokia karjera mums suteiktų laimę? Norint tą išsiaiškinti, reikia įvertinti save dviem aspektais:

1.       Koks mano sėkmės ir laimėjimų profesinėje veikloje poreikio laipsnis?

2.       Kur dirbdamas (-a) jausčiausi laimingesnis (-ė): organizacijoje ar būdamas savarankišku pavieniu darbuotoju, ar samdydamas ir organizuodamas kitus žmones?

3 pav. vaizdžiai pateikia tokio vertinimo rezultatus:

1 kvadrato žmonės: labai ambicingi, turintys aukštą laimėjimų poreikį, tačiau jiems labiau patinka, kai darbą organizuoja kiti asmenys.

2 kvadrato žmonės: siekia pripažinimo tarp savo aplinkos žmonių, nori būti nepriklausomi bei siekia tapti geriausiais pasirinktoje srityje – tai tipiški profesionalai – jie pritampa tik ypač liberaliose organizacijose arba veikia savarankiškai.

3 kvadrato žmonės: turi dideles ambicijas ir motyvaciją, jie mėgsta dirbti su kitais žmonėmis, tačiau ne jiems – šie žmonės siekia sukurti tam tikrą struktūrą aplink save.

Dažnas nusivylęs profesionalas yra 3 kvadrato žmogus, bet dirba 1 ar 2 kvadrate, nesuvokdamas, kad jo nepasitenkinimas darbu kyla ne iš pasirinktos profesijos, bet iš netinkamai pasirinktos organizacijos (darbo aplinkos).

3 pav. Pageidaujama karjera ir gyvenimo būdas. [5, p. 167]

4 kvadrato žmonės: mėgsta dirbti su kitais žmonėmis, tačiau neturi didelės motyvacijos siekti laimėjimų profesijos srityje. Jiems tik reikalingas užtikrinimas, kad praleidžia pakankamai daug laiko dirbdami ne vieni.

5 kvadrato žmonės: taip pat nepasižymi ambicingumu, tačiau turi stiprų savarankiškumo poreikį. Jiems geriausia būtų dirbti laisvai samdomais, neetatiniais darbuotojais.

6 kvadrato žmonės: mėgsta organizavimo ir kitų asmenų tobulinimo procesus, tačiau jie neturi poreikio siekti profesinių laimėjimų. Dauguma socialinių darbuotojų, mokytojų ir labdaros organizavimu užsiimančių žmonių yra būtent šio kvadrato žmonės – jiems svarbus ne tikslas, o pats tikslo įgyvendinimo procesas.

4.4. Asmeniniai santykiai

Richardas Kochas vieną knygos „80/20 principas“ skyrių skyrė principo nagrinėjimui asmeniniuose ir profesiniuose santykiuose, šį skyrių pradėdamas Donald‘o O. Clifton‘o ir Paulos Nelson žodžiais: „Santykiai padeda mums nustatyti, kas esame ir kuo galime tapti. Daugelis iš mūsų gali pasakyti, kad mūsų sėkmės ateina iš pagrindinių santykių“ [5, p. 174]. Šalia šių žodžių gana neblogai dera ir liaudies posakis: „Pasakyk, kas tavo draugas, pasakysiu, kas – tu“. Taigi nuo mūsų santykių, nuo žmonių su kuriais mes bendraujame priklauso ne tik mūsų profesinė sėkmė, asmeninė laimė, bet ir mūsų savybės, būdo bruožai, nuostatos ir pan.

Šia tema vėlgi galima pritaikyti 80/20 principą:

·         80% santykių vertės gaunama iš 20% visų santykių.

·         Mes skiriame mažiau nei 80% savo dėmesio tiems 20% santykių, kurie sukuria 80% santykių vertės.

Čia knygos autorius siūlo skaitytojams savotišką testą 80/20 principo galiojimo patikrinimui:

1.       Surašykite 20 vardų savo geriausių draugų, su kuriais, jums atrodytų, palaikote svarbiausius santykius, nuo paties svarbiausio iki mažiausiai svarbaus. Santykių svarbumą interpretuokite kaip gilumą, artumą bei kiek šie santykiai jums padeda gyvenime.

2.       Paskirstykite 100 taškų visiems išvardytiems asmenims: pavyzdžiui, jei pirmasis sąraše esantis asmuo jums svarbus lygiai tiek pat, kiek visi likę 19 žmonių, tuomet duokite jam 50 taškų. Nenuostabu, jei teks kelis kartus peržiūrėti priskirtus taškus, kol sumoje gausite 100.

3.       Peržvelkite rezultatus: tipišku atveju (juk viskam būna išimčių), t.y. remiantis 80/20 principu, savo sąraše turėtumėte pastebėti, kad šalia keturių pirmųjų vardų (kas sudarytų 20% sąrašo) parašytų taškų suma būtų didžioji visų taškų dalis (gal netgi 80%).

4.       Jei pasidarė įdomu, tuomet galima pratęsti šį testą, paskirstant 100 laiko vienetų dvidešimčiai asmenų savo sąraše. Minėtąjį laiko vienetų kiekį paskirstykite remdamiesi tuo, kiek laiko aktyviai praleidžiate su vienu ar kitu asmeniu, bendraudami ar veikdami ką nors kartu – čia nereikia įskaičiuoti pasyviai praleidžiamo laiko, t.y. tokio laiko, kai asmuo nėra pagrindinis dėmesio centras, pavyzdžiui, žiūrint televizorių ar užsiimant kitokia veikla.

5.       Turėtumėte pamatyti vaizdų įrodymą, kad mažajai daliai žmonių, suteikiančių jums 80% santykių „vertės“, skiriate mažiau nei 80% savo laiko.

Testo išvada skambėtų kaip patarimas: siekite ne kiekybės, o kokybės – skirkite savo laiką ir energiją, puoselėdami ir gilindami svarbiausius jums santykius – jie to verti.

Antropologų teigimu, svarbių asmeninių santykių, užmezgamų per visą žmogaus gyvenimą, skaičius nėra begalinis, tiksliau būtų galima sakyti – ribotas. Manoma, kad žmogus turi polinkį turėti du jam svarbius vaikystės draugus, du svarbius suaugusius draugus ir du svarbius gydytojus. Jei turite per daug patirties ar/ir ją įgyjate per anksti, tai išnaudojate savo potencialą vėlesniems giliems santykiams. Kartais žmogaus profesija (pardavėjai, gydytojai) ar aplinkybės (dažnas gyvenamosios vietos keitimas) lemia tai, kad asmuo palaiko daug santykių, tačiau didžioji dauguma jų tėra paviršutiniški.

Šį teiginį R.Kochas iliustruoja pavyzdžiu apie J.G.Ballardo reabilitacijos jaunoms moterims, gyvenusioms su nusikaltėliais, projektą Kalifornijoje. Dauguma projekte dalyvavusių merginų buvo 20 ar 21 metų amžiaus, ištekėjusios dar paauglystėje, o nemaža dalis jų, būdamos 13 ar 14 metų, jau turėjo vaikų. Buvo ir tokių, kurios, sulaukusios 20 metų, jau buvo ištekėjusios tris kartus. Šios moterys turėjo begales meilužių, artimų santykių ar vaikų nuo vyrų, kurie sėdėjo kalėjime ar buvo nušauti. Galima drąsiai sakyti, kad jos, dar būdamos paauglės, patyrė viską: rimtus santykius, motinystę, santuoką, išsiskyrimus, netektis.

Projekto dalyvės buvo supažindintos su viduriniosios klasės atstovais-savanoriais, kurie mėgino susidraugauti su jomis, kvietėsi pas save į namus, t.y. šias moteris norėta supažindinti su nauja socialine aplinka. Deja, projektas buvo nesėkmingas – ši nesėkmė aiškinama tuo, kad moterys jau buvo išnaudojusios savo rimtesnių santykių „limitą“, todėl joms nepavyko užmegzti jokių gilesnių santykių su savanoriais.

Iš šio projekto rezultatų matome, kad santykių realybė atspindi 80/20 principą: mažoji dalis visų santykių atitinka didelę dalį emocinės vertės. Reziumė būtų toks: vietas, skirtas svarbiausiems jūsų santykiams, užpildykite rūpestingai ir ne per anksti – nereikia skubėti – viskam savas laikas.

---

LITERATŪRA

1. Čiegis, Remigijus. Ekonominių teorijų istorija. –VU leidykla, 2006. -555-560 p. –ISBN 9986-19-925-5

2. History of the Compact Disc [interaktyvus]. [Žiūrėta 2007 12 02]. Prieiga per internetą: <http://siliconuser.com/?q=node/15>

3. Jocius, Tomas. Vienuolis ir Šrekas, nepirkę „Ferrari“. Verslo klasė, 2007 gruodis, p. 54-59.

4. Joseph Moses Juran [interaktyvus]. [Žiūrėta 2007 11 30]. Prieiga per internetą: <http://en.wikipedia.org/wiki/Dr._Joseph_Moses_Juran>

5. Koch, Richard. 80/20 principas: kaip mažesnėmis pastangomis daugiau pasiekti. – Smaltijos leidykla, 2003. – 272 p. –ISBN 9955-551-23-2

6. Koch, Richard. 80/20 revoliucija. – Smaltijos leidykla, 2003. – 122-160 p. –ISBN 9955-551-24-0

7. Kokybės valdymo evoliucija: svarbiausieji praėjusio šimtmečio įvykiai [interaktyvus]. [Žiūrėta 2007 11 29]. Prieiga per internetą: <http://www.straipsniai.lt/mokslai/puslapis/2767>

8. Mirk, bet išsiskirk. Rinkodara be rinkodaros [interaktyvus]. [Žiūrėta 2007 11 29]. Prieiga per internetą: <http://www.verslogidas.lt/lt/straipsniai/article_detail.php?id=19507>

9. Rimkutė, Jolanta, Birmontienė, Toma, Čekanavičius, Linas ir kiti. Žmogaus socialinė raida. –Homo liber, 2001. p. 9. –ISBN 995-449-27-6.