GERIAMOJO VANDENS KOKYBĖ

2010.04.28 pagal Emilijos Klovaitės rašto darbą "Gėlo vandens kokybė"

Geriamasis vanduo sveikas vartoti ir švarus yra tuomet, kai jame nėra mikroorganizmų, parazitų ir medžiagų, galinčių kelti potencialų pavojų žmonių sveikatai, kai užtikrinama apsauga nuo taršos ir vykdoma programinė priežiūra (monitoringas).

Gamtoje esantis vanduo nėra tik vandenilio ir deguonies junginys, jame daug įvairių ištirpusių mineralinių druskų, kurių sudėtyje yra kalcio, magnio, natrio, kalio, chloridų, sulfatų, rūgščiųjų karbonatų ir kt. Šių medžiagų kiekis priklauso nuo hidrogeologinių vandens formavimosi sąlygų. Vandenyje taip pat yra biologiškai aktyvių mikroelementų, vadinamų būtinaisiais elementais - fluoro, mangano, geležies, jodo, cinko, vario ir kt. Be šių gamtinės kilmės medžiagų vandenyje gali būti teršalų - pesticidų, sunkiųjų metalų, naftos produktų ir kt. - bei specialiai vandenį ruošiant pridėtų medžiagų (pvz., dezinfekantų). Visa tai apsprendžia ir vandens juslines savybes: skonį, kvapą, spalvą.

Formuojantis požeminiam gėlam vandeniui pagrindinis vaidmuo tenka atmosferos krituliams bei uolienoms ir nuoguloms, per kurias filtruojasi vanduo. Juo blogesnės uolienų filtracinės savybės, juo ilgesnis vandens filtracijos kelias, tuo ilgiau vanduo kontaktuoja su uoliena ir tuo daugiau cheminių junginių jame ištirpsta. Cheminių junginių įvairovė geriamajame vandenyje priklauso nuo uolienos cheminės sudėties.

Per didelis švino kiekis vandenyje gali susidaryti, jeigu namuose arba tiekimo sistemoje naudojami švininiai vamzdžiai, jeigu vandens maišytuvuose ar kituose prieduose yra švino arba vanduo užsistovi vamzdžiuose kelias valandas. Vanduo su švinu gali sukelti žalą smegenims, inkstam, nervų sistemai ir raudoniesiems kraujo kūneliams, o didžiausias pavojus kyla vaikams ir nėščioms moterims.

Nitratai ir nitritai dirvožemyje susidaro oksiduojantis organiniams ir neorganiniams azoto junginiams ir susikaupia paviršiniuose dirvos sluoksniuose. Dažniausiai nitratų atsiradimo dirvožemyje šaltinis yra neorganinės azotinės trąšos, mėšlas bei srutos. Kai vandenyje nitratų koncentracija yra iki 10 mg/l, pagrindinis jų patekimo į mūsų organizmą šaltinis yra daržovės. Jeigu geriamajame vandenyje nitratų yra daugiau kaip 50 mg/l, pagrindiniu nitratų šaltiniu tampa ir vanduo.

Dėl nitritų organizme susidarantys nitrozaminai turi kancerogeninių savybių, todėl pastoviai vartojant jais užterštą vandenį, didėja rizika susirgti onkologiniais susirgimais. Nitratai ypač pavojingi nėščiosioms, naujagimiams ir kūdikiams iki 4 mėnesių, be to jie nesunaikinami virinant vandenį. Priešingai - jų koncentracija vandenyje padidėja, nes virinant išgaruoja dalis vandens.

Nitratų toksinis poveikis atsiranda dėl nitratų redukcijos į nitritus. Pastarieji hemoglobiną, kuris aprūpina organizmą deguonimi, paverčia į methemoglobiną. Kai jo koncentracija kraujyje pasiekia 10 proc., pasireiškia klinikiniai methemoglobinemijos simptomai: kūdikį pradeda pykinti, jis vemia, dūsta, pamėlsta oda bei gleivinės. Laiku nesuteikus pagalbos, prasideda traukuliai ir kūdikis gali mirti. Suaugusiesiems nitratai labiau pavojingi ne dėl methemoglobinemijos galimybės, o dėl nitratų gebėjimo jungtis su aminais, nes susidaro kancerogeniniai junginiai - nitrozaminai bei nitrozamidai, padidinantys riziką susirgti onkologinėmis ligomis.

Geležies koncentracija geriamajame vandenyje neturi viršyti 0,2mg/l, nors padidintas geležies kiekis randamas daugumoje Lietuvos vandenviečių. Geležies perteklius turi būti šalinamas (nugeležinimo įrenginiai) prieš patiekiant vartotojams.

Daugeliu atvejų geležies perteklių sąlygoja pasenę vandentiekio tinklai bei mažas vandens tekėjimo greitis. Mokslinių studijų, kurios būtų įrodžiusios tiesioginį geležies, esančios vandenyje, poveikį sveikatai, nėra, tačiau literatūroje minimi odos alerginės reakcijos į padidėjusią geležies koncentraciją vandenyje atvejai, kai prausiantis dėl odos jautrumo, ypač maudant kūdikius, pažeidžiama oda.

Įvairios bakterijos dažniausiai kelia problemų tiems, kas vandeniu apsirūpina patys, nes centralizuotai tiekiamas vanduo yra dezinfekuojamas. Šie organizmai atsiranda iš žmonių bei gyvulių atliekų, patekusių į gruntą. Parazitai gali sukelti tokias ligas kaip gastroenteritas, infekcijos, dizenterija, hepatitas, šiltinė bei cholera. Kuomet vanduo yra tiekiamas centralizuotu būdu, jis yra išvalomas ir patikrinamas nuo ligas nešiojančių organizmų bei kitų nešvarumų. Tačiau tada, kai vandeniu žmonės apsirūpina patys, jie patys ir atsako už savo vandens kokybę.

GERIAMOJO VANDENS KOKYBĖS GERINIMO BŪDAI

VANDENS KONDICIONAVIMAS

Šio proceso metu yra gerinamos fizinės vandens savybės: skaidrumas, spalva, kvapas, skonis bei pašalinamos kai kurios kenksmingos medžiagos ir bakterijos.

Vanduo gali būti kondicionuojamas įvairių metodų pagalba:

1. Filtravimas yra naudojamas nuosėdoms iš vandens pašalinti.

2. Koaguliavimo metu vanduo yra nuskaidrinamas, panaikinama jo spalva ir pašalinama dalis bakterijų.

3. Dezodoravimo metu yra panaikinami pašaliniai kvapai.

4. Dezaktyvavimo metu yra pašalinamos radioaktyvios medžiagos.

5. Nugeležinimo metu yra pašalinama geležis bei jos junginiai, dažniausiai tai yra atliekama vandenį aeruojant.

6. Vandens minkštinimo metu yra sumažinamas vandenyje ištirpusių druskų kiekis, surišant kalcio, magnio bei kitas druskas ir sumažinamas vandens kietumas.

7. Gėlinimo metu iš vandens yra pašalinamos visos jame esančios druskos.

VANDENS DEZINFEKAVIMAS

Vandens dezinfekcija yra technologinė operacija, kada iš vandens yra pašalinami infekcijų sukėlėjai. Geriamojo vandens dezinfekcija turi būti nuolatinė ir efektyvi. Pirmenybė yra teikiama tiems dezinfekcijos metodams, kurie yra efektyvesni ir mažiau kenksmingi sveikatai.

Lietuvoje ir pasaulyje dažniausiai taikomas dezinfekcijos metodas yra dezinfekcija chloru arba chloravimas. Dažniausiai yra naudojama dezinfekcija chloro dujomis. Šis metodas yra pigus, nesudėtingas ir lengvai valdomas. Dezinfekuojančios medžiagos yra laisvas chloras, hipochloritinė rūgštis HOCl, hipochlorito jonas OCl. Dezinfekuojančios medžiagos veikia bakteriją, oksiduoja jų protoplazmą, fermentines sistemas. Dėl šio poveikio bakterijos žūva. Dezinfekuojančių medžiagų poveikis yra baktericidiškas.

Ozonavimas yra vienas iš geriausių vandens dezinfekcijos metodų, tačiau jis yra brangus, todėl taikymas yra ribotas. Kaip pagrindinė veiklioji medžiaga veikia atominis deguonis, išsiskiriantis ozono skilimo metu.

Vienas paprasčiausių dezinfekcijos būdų yra virinimas, tačiau jis gali būti naudojamas tik nedideliems vandens kiekiams. Vietovėje, kuri yra jūros lygyje, 1 min. pavirintas vanduo tampa švariu. Kylant aukštyn, kas 1 kilometrą pridedama 1 papildoma virinimo minutė.

Švitinant ultravioletiniais spinduliais yra panaudojamas jų baktericidinis poveikis. Ultravioletiniai spinduliai baktericidiškai veikia mikroorganizmų ląsteles, jų baltymus. Metodas yra taikomas retai, jo poveikis nėra ilgalaikis, tačiau šis metodas yra geras, nes po dezinfekcijos nesusidaro antrinių toksinių junginių.

Oligodinamijos metodas yra pagrįstas sidabro jonų sugebėjimu net ir mažose koncentracijose veikti baktericidiškai. Dezinfekciją sidabro jonais galima taikyti tik mažiems vandens kiekiams, todėl šio metodo panaudojimas yra gana ribotas.

GLOBALIOS ATEITIES PROGNOZĖS DĖL VANDENS

2030 metais 47 proc. pasaulio gyventojų gali susidurti su vandens trūkumu, teigiama Jungtinių Tautų Organizacijos informacijos centro pranešime.

UNESCO parengtoje trečiojoje ataskaitoje dėl pasaulinių vandens išteklių būklės teigiama, kad vien tik Afrikoje iki 2020 m. dėl klimato pokyčių vandens trūkumas gresia nuo 75 iki 250 mln. žmonių. Vandens stoka dykuma virstančiuose žemyno regionuose sukels didelę emigracijos bangą, prognozuojama, kad ji palies nuo 24 iki 700 milijonų žmonių. Daugelis Afrikos šalių jau šiandien yra pasiekusios maksimalią vandens išteklių naudojimo ribą.