Susisiekite su mumis

Naujienos

Kovo 22-oji - Pasaulinė vandens diena

2013.03.22
Kovo 22-oji -  Pasaulinė vandens diena

Kasmet kovo 22-ąją minima Pasaulinė vandens diena, kuria siekiama atkreipti dėmesį į geriamojo vandens svarbą, populiarinti geriamojo vandens resursų naudojimo būdus. 2013-ieji pasaulyje paskelbti tarptautinio bendradarbiavimo vandens klausimais metais.

Vandeniui nėra politinių sienų, dažnai upės kerta skirtingų santvarkų ir kultūrų valstybių teritorijas. Siekiant racionaliai naudoti vandens išteklius, būtina bendradarbiauti tarptautiniu lygiu. Pasaulyje priskaičiuojami 276 tarpvalstybinių upių baseinai (64–Afrikoje, 60–Azijoje, 68–Europoje, 46– Pietų Amerikoje ir 38–Šiaurės Amerikoje).
 
Gyventojų skaičius nuolat didėja, daugiau nei pusė pasaulio gyventojų gyvena miestuose ir nuolat auga gėlo vandens poreikis. Prognozuojama, kad iki 2030 metų 60 % išaugs hidroenergijos paklausa. Vystantis žemės ūkiui, didėja ir vandens bei energijos suvartojimas. Daug gėlo vandens išteklių sunaudojama augalams drėkinti, nuotėkoms valyti.
 
Beveik 800 milijonų mūsų planetos žmonių neturi prieigos prie švaraus vandens ir apie 2,5 mlrd. naudojasi vandeniu, neatitinkančiu sanitarinių reikalavimų. Daugiau nei 300 milijonų Afrikos gyventojų jaučia nuolatinį vandens stygių, beveik visos arabų šalys kenčia nuo vandens trūkumo. Dėl klimato kaitos daugelyje šalių mažėja gėlo vandens ištekliai. Statistika rodo, jog 6 – 8 milijonai žmonių kasmet miršta nuo nelaimių ir ligų, susijusių su vandeniu.
 
Mūsų šalyje gėlo geriamojo vandens trūkumo problema nėra aktuali. Lietuvos geologijos instituto atliktų tyrimų duomenimis, gėlo požeminio vandens ištekliai aštuonis kartus didesni už išgaunamą vandens kiekį. Gyventojams viešai tiekiamas požeminis, giliųjų vandeningųjų horizontų vanduo, kuriam aplinkos tarša neturi didelės įtakos. Daugeliu atvejų mūsų geriamasis vanduo yra saugus ir kokybiškas.
 
Vis dėlto, specialistams kelia susirūpinimą šachtinių šulinių vandens sauga ir kokybė. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos duomenimis, individualiai geriamuoju vandeniu apsirūpina apie 20 % Lietuvos gyventojų. Dažniausiai jie naudoja grunto vandenį iš šachtinių šulinių ir negilių gręžinių, tačiau toks vanduo ne visuomet yra saugus vartoti. Taip yra todėl, kad į šulinius ir negilius gręžinius vanduo patenka iš arčiausiai žemės paviršiaus esančio vandeningo sluoksnio, jo kokybė labai priklauso nuo šulinio vietos parinkimo, gręžinio įrengimo ir priežiūros, ūkinės veiklos. Grunto vanduo labiausiai užteršiamas dėl žemos ūkininkavimo kultūros, kai dirbamos žemės tręšiamos organinėmis ir mineralinėmis trąšomis nesilaikant rekomendacijų, o taip pat dėl netinkamai tvarkomų nuotėkų.
 

Privačių šulinių ar gręžinių savininkai turėtų būti suinteresuoti ir patys užtikrinti, kad jų vartojamas geriamasis vanduo būtų saugus ir kokybiškas. Tačiau Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos šachtinių šulinių geriamojo vandens saugos patikrinimų, vykdytų 2010-2012 m., duomenimis, daugiau kaip pusės patikrintų šulinių vanduo neatitiko reikalavimų.

„Norėtųsi pažymėti, kad lyginant trejų pastarųjų metų patikrinimų duomenis, ženkliai pagerėjo tyrimų, ypač mikrobiologinių, rezultatai. Vis dėlto, problema išlieka gan aktuali. Žinoma, nustatę, kad vanduo nesaugus, apie tai nedelsiant informuojame pačius gyventojus, savivaldos institucijas, visuomenės sveikatos centrus. Gyventojams pateikiama ir rekomendacijos, kokių reikia imtis priemonių jų naudojamo geriamojo vandens saugai ir kokybei gerinti“, – teigė Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Maisto skyriaus vyriausioji specialistė Vilija Galdikienė.


Šaltinis: www.vmvt.lt

 

Naujausia

Sparčiausiai augančios bendrovės 2023

2024.05.07

UAB "Kvalitetas" nominuota "Gazelės 2023" kaip sparčiausiai auganti bendrovė.

Lietuvos ir užsienio šalių patirtis užtikrinant profesinio mokymo kokybę

2015.04.22

Dr. Dalius Serafinas, VU EF docentas, UAB „Kvalitetas“ verslo plėtros direktorius

Švietimo kokybės užtikrinimas yra daugelio šalių politinių diskusijų objektas ir prioritetas, nes kokybiškas švietimas suvokiamas kaip visuomenės gerovės kūrimo pagrindas, padedantis inicijuoti socialinius ir ekonominius pokyčius, gerinti asmens ir šalies gyvenimo kokybės rodiklius.

Eilę metų Europos Sąjungos profesinio rengimo politikoje nebuvo didelių iniciatyvų, lyginant su aukštuoju išsilavinimu ir Bolonijos procesu, tačiau 2002 metais Europos Komisijos ir 31 šalies ministrų, atsakingų už profesinį mokymą, pasirašyta Kopenhagos deklaracija padėjo fundamentalų pagrindą Europos šalių bendradarbiavimui plėtojant vieningus profesinio mokymo prioritetus visoje Europoje. Kopenhagos proceso metu sukurti bendri Europos instrumentai, tokie kaip Europos kvalifikacijų sąranga (EKS, 2008), Europos profesinio mokymo kreditų sistema (ECVET, 2009), Europos profesinio mokymo kokybės užtikrinimo orientacinė sistema (EQAVET, 2009), nubrėžė aiškias profesinio mokymo politikos plėtojimo gaires, tačiau vieninga ir darni profesinio mokymo kokybės užtikrinimo sistema Europoje vis dar yra ateities perspektyvoje.