Susisiekite su mumis

Naujienos

Juozas Ruževičius „Studijų kokybė: problemos ir tobulinimo įžvalgos”

2014.08.25
Anotacija
 
Straipsnyje nagrinėjamos aukštojo mokslo institucijų inovacijų veiklos kokybės tobulinimo srityje galimybės ir priemonės globalizacijos ir internacionalizacijos procesų kontekste. Straipsnyje apibendrinta įvairių kokybės vadybos priemonių įgyvendinimo aukštojo mokslo organizacijose teorija ir praktika, išanalizuota Europos universitetų patirtis, išryškintos Lietuvos aukštojo mokslo organizacijų veiklos kokybės raidos galimybės. Ypatingas dėmesys skirtas aukštųjų mokyklų dėstytojų profesionalumo dimensijoms, kokybės kultūros formavimo klausimams, studentų kompetencijų užtikrinimo tarptautinėms nuostatoms, mokslo ir studijų integravimui, doktorantūros studijų kokybės gerinimui ir kt. Apibūdinti veiksmingos vadybos sistemos įgyvendinimo aukštojo mokslo ir studijų institucijoje pagrindiniai aspektai, formuluojami studijų kokybės tobulinimo ir aukštųjų mokyklų veiklos plėtros pasiūlymai ir įžvalgos.
Esminiai žodžiai: aukštojo mokslo institucija, kokybės vadyba, studijų kokybė, profesionalus dėstytojas, studijų programos pertvarka, inovacija, vertybių sistema.
 
Įvadas
 
Besikeičianti aukštojo mokymo aplinka (augantys organizacijų ir visuomenės reikalavimai studijų kokybei, kintantys studentų lūkesčiai mokymo turiniui ir metodams, augantis finansinis spaudimas viešajame sektoriuje, didėjanti vidaus ir tarptautinė konkurencija tarp aukštųjų mokyklų, jų tarpe tarp kolegijų ir universitetų, aukštojo mokymo internacionalizacijos ir globalizacijos procesai) skatina ieškoti naujų sisteminių priemonių studijų kokybės gerinimui ir valdymui aukštojo mokslo organizacijose (McCaffery, 2010; Ruževičius, 2011, 2012; Serafinas ir kt., 2014).
 
Straipsnyje nagrinėjamos aukštojo mokslo institucijų veiklos studijų kokybės tobulinimo srityje galimybės ir priemonės. Šio darbo tikslas – atskleisti studijų kokybės užtikrinimo priemonių esmę, jų diegimo ypatumus ir problemines sritis bei išryškinti galimas grėsmes veiksmingos valdymo sistemos sukūrimui ir pateikti vadybos modelių kūrimo ir tobulinimo aukštojo mokslo institucijose įžvalgas. Metodologija - straipsnis parengtas remiantis mokslinės literatūros, tarptautinių normatyvinių dokumentų ir užsienio bei Lietuvos aukštųjų mokyklų veiklos praktikos kokybės užtikrinimo srityje analize ir autoriaus konsultacinio darbo ir darbuotojų mokymo verslo ir viešojo sektoriaus organizacijose patirties apibendrinimu.

Šių įstaigų administravimas ir valdymas turėtų integruoti ir naujausius kokybės vadybos metodus bei darnios plėtros ir socialinės atsakomybės principus ir priemones. Iki šiol nėra sukurta universalių vadybos modelių, pritaikytų aukštojo mokymo specifikai. Todėl kiekviena studijų institucija, atsižvelgdama į joje dominuojančias mokslo bei studijų sritis, turėtų susikurti tokį modelį, ir tik po to diegti atitinkamą vadybos sistemą. Veiklos kokybės nuolatinį ir veiksmingą tobulinimą gali laiduoti sisteminių procesų integravimas į organizacijos kokybės vadybos sistemas. Aukštojo mokymo procesai turėtų apimti ir studentų bei visos akademinės bendruomenės pilietiškumo bei kritinio mąstymo ugdymą. Aukštųjų mokyklų veiklos tobulinimas pradėtinas nuo aukštojo mokslo misijos suvokimo išgryninimo, susiejant ją su atitinkamos institucijos misija, vertybėmis, tikslais, procesais ir studijų programomis.

Studijų kokybė, jos valdymo ypatumai ir dimensijos

Pasaulio globalizacijos ir internacionalizacijos procesai, didėjanti vidaus ir tarptautinė konkurencija sąlygoja būtinybę tobulinti įvairių veiklos sričių organizacijų, įskaitant ir aukštojo mokslo bei mokymo institucijas, vadybą. Šių įstaigų administravimas ir valdymas turėtų integruoti ir naujausius visuotinės kokybės vadybos metodus bei darnios plėtros ir socialinės atsakomybės principus ir priemones. Studijų kokybė nėra abstraktus dalykas – ji priklauso nuo konkrečių dalykų – akademinės veiklos vadybos lygio, šiuolaikiškų studijų programų, naujausias žinias profesionaliai perteikiančių dėstytojų, dėstytojų ir studentų tarptautinių mainų, akademinės bendruomenės skaidrios motyvavimo sistemos ir kt. Ženklią dalį šalies aukštojo mokslo problemų galima išspręsti taikant studijų institucijose šiuolaikinius vadybos metodus ir priemones ar pagrindinius visuotinės kokybės vadybos (VKV) principus (visų suinteresuotųjų šalių poreikių ir interesų paisymas; procesinis požiūris; duomenimis, faktais pagrįstas požiūris į sprendimų priėmimą, klaidų kaip galimybių matymo požiūrio suformavimas ir neatitikčių prevencijos posistemio sukūrimas; atviro požiūrio į kokybės ir tarpusavio santykių problemas institucijoje formavimas; betarpiško aiškumo – vietoje trūkumų slėpimo, maskavimo propagavimas ir kt.) (Ruževičius, 2012).

Atlikus Europos ir Šiaurės Amerikos universitetuose naudojamų kokybės vadybos modelių, principų, metodus ir analizę, galima padaryti tokius apibendrinimus. VKV principai gali būti sėkmingai taikomi universitetuose administracijos darbo, studijų ir procesų kokybės gerinimui. Kokybės tobulinimas administravime yra vienas iš svarbiausių reikalavimų aukštosioms mokykloms, siekiant patenkinti savo klientų ir visuomenės poreikius bei įgyvendinti užsibrėžtus tikslus. Tačiau pirmaeiliu šios srities uždaviniu laikytinas VKV koncepcijos ir metodologijos paskleidimas visoje organizacijoje bei naujos kokybės kultūros formavimas (Ruževičius & Serafinas, 2011).

Vienu svarbiausių kokybės vadybos sistemos diegimo motyvų yra tai, kad iki 80 proc. veiklos nesklandumų lemia netinkamas vadovavimas ar blogai veikianti organizacijos vadybos sistema arba jos nebuvimas, ir tik 20 proc. – darbuotojų klaidos ar jų kompetencijos trūkumai (Ruževičius, 2012). Taigi, bet kurios specializacijos organizacijos, jų tarpe ir universiteto ar fakulteto, sėkmę iš esmės lemia jos vadovybės požiūris į veiklos kokybę, efektyvus vadovavimas ir gebėjimas sukurti veiksmingą vadybos sistemą. Tačiau aukštojo mokslo atveju kokybės vadybos taikymas skiriasi nuo klasikinių organizacijų vadybos požiūrio. Esminis skirtumas yra tai, kad aukštajame moksle tikslas yra ne tik pats produktas (įgytos žinios, išugdyti gebėjimai, sukurta mokslinė ar metodinė produkcija), bet ir ugdymo procesas, siekiant asmenybės augimo,
virsmo ir pozityvių transformacijų (Ruževičius & Serafinas, 2011; Serafinas ir kt., 2014).
 
Veiksmingai ir galinčiai būti naudingai suinteresuotoms šalims kokybės vadybos sistemai sukurti ir prižiūrėti būtinas aukščiausiosios vadovybės įsipareigojimas siekti kokybės ir aktyvi bei efektyvi vadovų veikla (lyderystė). Norint gauti tokios naudos, reikia nustatyti, išlaikyti ir didinti tiek išorinės, tiek vidaus vartotojų pasitenkinimą. Tarptautiniai ISO ir IWA 2 standartai pabrėžia, kad organizacijos aukščiausioji vadovybė privalo atlikti šiuos darbus:
 
- suformuluoti viziją, politiką ir strateginius tikslus, kurie atitiktų organizacijos veiklos specifiką,
paskirtį ir ateities siekius;
- būti pavyzdys visai organizacijai, keliant jos darbuotojų pasitikėjimą;
- nurodyti organizacijos veiklos kryptis ir vertybes, susijusias su kokybe bei kokybės vadybos
sistema;
- dalyvauti gerinimo projektuose, ieškoti naujų vadybos priemonių, sprendimų ir produktų;
- turėti tiesioginę grįžtamąją informaciją apie kokybės vadybos sistemos rezultatyvumą ir
efektyvumą;
- nustatyti pagrindinius produktų kūrimo procesus, kurie kuria pridedamąją vertę;
- nustatyti pagalbinius procesus, kurie veikia realizacijos rezultatyvumą ir efektyvumą;
- sukurti tokią aplinką, kad darbuotojai būtų skatinami dalyvauti organizacijos kokybės gerinimo
veikloje ir tobulėti;
- sukurti organizacinę struktūrą ir aprūpinti ištekliais, kurie yra reikalingi organizacijos strateginiams
planams ir kokybės tikslams įgyvendinti.
Studijų kokybė aukštojo mokslo organizacijose dažniausiai suprantama kaip mokymo sistemos
elementų savybių visuma, įgalinanti maksimaliai tenkinti aukštojo mokslo organizacijos klientų (vidaus ir
išorės), partnerių ir kitų suinteresuotų šalių esamus ir numanomus poreikius bei lūkesčius. Atsižvelgus į
besikeičiančią nūdienos universitetų misiją, universitetinių studijų kokybę galima apibrėžti ir suvokti kiek
plačiau – kaip aukštosios mokyklos suteikiamų sąlygų ir priemonių tinkamumą asmens saviugdai plėtoti ir
asmenybei vystyti, pozityvioms vertybinėms nuostatoms formuoti, socialiniam ir aplinkosauginiam
sąmoningumui ir atsakingumo ugdyti bei profesinei kvalifikacijai įgyti (Ruževičius, 2011; Ruževičius &
Serafinas, 2011).
Studijų institucijos veiklos kokybę apibūdinančius rodiklius galima sugrupuoti į kiekybinius
(matuojamus) ir kokybinius. Autorius teikia tokius pagrindinius matuojamus studijų ir organizacijos veiklos
kokybės rodiklius:
- stojančiųjų konkurso rodikliai;
- baigusiųjų aukštojo mokslo organizaciją įsidarbinimo ir uždarbio rodikliai;
- studentų nuomonės ir vertinimų tyrimo (anketinės apklausos) rodikliai;
- darbdavių, socialinių partnerių nuomonės ir vertinimo tyrimo rodikliai;
- dėstytojų kvalifikacija (moksliniai laipsniai ir pedagoginiai vardai);
- dėstytojų mokslinių ir mokymo publikacijų kiekis ir kokybė;
- dėstytojų pranešimų tarptautinėse ir nacionalinėse konferencijose kiekis (dėstytojų „pastebimumas“
mokslo ir verslo forumuose);
- dalyvavimas ES ir kituose tarptautiniuose projektuose;
- užsienio partnerių, realiai dalyvaujančių bendruose mokslo projektuose ir studentų mokyme, kiekis;
- atliekamų užsakomųjų tyrimų vertė;
- dalyvavimas verslo ir viešojo sektoriaus organizacijų darbuotojų kompetencijos ugdymo
mokymuose;
- organizuojamų mokslo renginių kiekis;
- dalyvavimas mokslo leidinių redakcinėse kolegijose;
- dėstytojų dalyvavimas tarptautinėse ir nacionalinėse profesinėse mokslinėse organizacijose;
- institucijos atstovavimas valstybės valdymo institucijų techniniuose komitetuose, tarybose;
- institucijos atstovavimas tarptautinėse mokslo ir akademinėse organizacijose;
- jaunųjų mokslininkų rengimo efektyvumas (apgynusiu disertacijas doktorantų kiekis, jų publikacijų
kiekis ir tyrimų įdiegimo rodikliai);
- studentų mainų apimtis;
- dėstytojų mainų apimtis;
- studijų programų tarptautinis akreditavimas;
- bendrų su užsienio universitetais ir integruotų į tarptautines programas studijų programų kiekis;
- baigiamųjų ir kursinių darbų, rašomų pagal organizacijų užsakymus, kiekis;
- įdiegiamų studentų baigiamųjų ir mokslo tiriamųjų darbų kiekis;
- studentų pranešimų, skaitytų konferencijose, įmonėse kiekis;
- studentų mokslinių publikacijų kiekis.
Aukštojo mokslo organizacija, plėtodama savo veiklą, atliepia regionų ir šalies poreikius bei prisideda
prie žinių ekonomikos vystymo. Aukštosios mokyklos veiklos kokybę atspindi šie kokybiniai rodikliai:
- platus įvairiapusio bendradarbiavimo tinklas (įvairiapusiškas bendradarbiavimas su švietimo ir
mokslo institucijomis; veiksmingas atstovavimas asocijuotose verslo struktūrose; nuolatos besiplėtojantis
bendradarbiavimas su užsienio institucijomis);
- studijų programų kokybė (atsiliepimai apie parengtus baigiamuosius absolventų darbus ir įgyjamas
kompetencijas; išoriniam vertinimui teiktos studijų programos akreditavimo rodikliai);
- organizacijos kultūra (demokratinis valdymas; siekis lyderiauti; glaudus administracijos ir savivaldos
darbas; atvirumas; bendri studentų ir dėstytojų renginiai; tradicijų ir akademinės bendruomenės formavimas;
lankstumas; bendravimo kultūra);
- atliepimas regiono poreikiui (aukštojo mokslo prieinamumas regionuose; projektinės veiklos
atskiriems šalies regionams vystyti plėtojimas; išlyginamųjų studijų organizavimas);
- kokybiškas studijas ir darbą įgalinanti aplinka (materialiųjų išteklių kokybės augimas; naujausių
informacijos technologijų taikymas, aplinkos estetiškumas; leidybos galimybės ir kt.);
- besimokanti organizacija (gerėja personalo kvalifikacija ir kompetencijos (antrosios studijų pakopos
studijos, studijos doktorantūroje, habilitacijos rodikliai);
- parama studentams (visos auditorijos turi prieigą prie interneto ir multimedijos aparatūrą; pakanka
automobilių parkavimo vietų);
- auganti mokslo taikomosios veiklos kokybė;
- įtaka miesto kultūrai;
- dėstytojų vidinės (universitetinės, fakultetinės ) ir išorinės (šakinės, nacionalinės, tarptautinės)
nominacijos;
- augančios organizacijos privalumų išnaudojimas (bendradarbiavimas tarp atskirų aukštojo mokslo
organizacijos padalinių; studijų programų pasirinkimo galimybės; galimybė koncentruoti žmogiškuosius ir
materialiuosius išteklius);
- naujausių informacijos sklaidos metodų taikymas ;
- studentų atsiliepimai (teigiama studentų nuomonė apie praktinį mokymą, išlyginamąsias studijas;
darbo ir mokymosi salygos);
- integrali kokybės vadybos sistema organizacijose.
- tausojamosios plėtros ir aplinkosaugos sistema ar kultūra organizacijoje.
- socialiai atsakingos veiklos sistema ir kultūra organizacijoje.
Pagrindinė universitetinio mokymo misija – asmens ir visuomenės poreikių tenkinimas pažinimo
plėtotės bei aukščiausio lygio kompetencijos užtikrinimo požiūriu. Ši misija įgyvendinama vykdant
svarbiausius universitetinio mokymo uždavinius, jų tarpe - rengti aukštos kvalifikacijos darbuotojus,
sugebančius tenkinti visų žmogaus veiklos sričių poreikius. Kokybė tobulumo siekimo prasme visada buvo ir
išliks svarbiausia aukštojo mokslo vertybe ir universitetines studijas apibūdinantis pagrindinis rodiklis. Šiuo
metu kai kuriose užsienio šalyse vis plačiau įsigali naujos orientacijos aukštosios mokyklos – „pelno
siekiantys“ universitetai ir „korporacijų universitetai“, kurie tampa rimtais konkurentais tradicinėms
aukštosioms mokykloms. Kultūriniai, istoriniai ir tradicijų elementai nustato universitetų vertybines
orientacijas ir jų požiūrį į santykius su kitomis suinteresuotosiomis šalimis, į žinių keitimąsi ir technologijų
perdavimą. Priklausomai nuo universitetų misijos transformavimosi ir naujų iššūkių atsiradimo, P. McCaffery
(2010) pateikia tradicinių ir „naujųjų“ aukštojo mokslo institucijų palyginimą (skliaustuose – „naujųjų“
institucijų požiūris):
- konkurencija: su kitais universitetais (konkurencija – visur);
- studentas: kaip pradedantysis mokslų siekėjas (besimokantysis kaip klientas (ir gamintojas);
- mokoma auditorijoje (mokoma bet kur);
- centre – institucija (centre – rinka);
- 18-25 metų auditorija (mokymasis visą gyvenimą);
- imama kas duodama (kursai pagal poreikį);
- akademinis studijų kalendorius (ištisus metus veikiantis universitetas);
- dėstytojas kaip mokymosi vadovas (dėstytojas kaip mokymosi palengvintojas);
- mokslininkas kaip „visų galų meistras“ (mokslininkas kaip specialistas);
- multikultūrinis (globalus);
- įvairovė kaip problema (įvairovė kaip stiprybė);
- visuomeninis finansavimas (valdantis įvairių lėńų aibę);
- įdėmi priežiūra, kasdienė kontrolė (kokybės vadyba);
- žinių gamintojas (mokymosi agentas);
organizuojamas pagal dalyką (organizuojamas pagal problemos sprendimą) ( McCaffery, 2010; Ruževičius, 2012).

Mokslo ir mokymo žinių komercializavimas, autoriaus nuomone, yra kiekvienos šiuolaikinės aukštojo mokslo institucijos daugiau ar mažiau būdingas atributas.

Profesionalus dėstytojas: mokslinė konsultacinė veikla ir dėstymo kokybė

Studijų kokybė neatsiejama nuo dėstytojo profesionalumo ir dėstymo kokybės. Autoriaus nuomone, svarbiausia dėstytojo misija suţadinti studentų aistrą, entuziazmą ir motyvaciją kryptingoms, nuoseklioms ir kokybiškoms studijom. Prisimintinas ir garsusis psichologinis Zeigarnik efektas (angl. Zeigarnik Effect) jeigu studentas (ar kitas naują dalyką studijuojantis asmuo) yra puikiai motyvuotas ir pilnai suvokia akademinių užsiėmimų metu perteikiamų žinių svarbą bei jų pritaikomumo realias galimybes ir sritis – jis paskaitos metu perteikiamą informaciją įsavina beveik dvigubai geriau. Kita svarbi dėstytojo misija – įtraukti studentus į būsimos profesinės veiklos realijas ir vingrybes. Siekiant ženkliau pagerinti studijų kokybę, specializacijos disciplinų paskaitas studentams turėtų skaityti tik aktyvų mokslinį ir/ar konsultacinį darbą vykdantys dėstytojai, integruojantys į paskaitas ir kitas mokymo formas savo ir kitų mokslininkų naujausių tyrimų rezultatus (žr. 1 pav.). Pateikiame porą paralelių, parodančių, kad papildomas darbas ir patirtis savo profesinėje praktikoje daugelio sričių akademiniams darbuotojams turėtų būti būtinybė. Ar galėtų būti kokybiškai parengiami savo profesinei būsimi medikai, jeigu jiems dėstytų ir vestų pratybas gydymo praktika visai neužsiimantys dėstytojai (pvz., chirurgas-teoretikas, grynai akademinis ginekologas ir pan.)? Ar norėtumėme lankyti muzikavimo virtuoziškumo pamokas pas seniai nebegrojanti (ar niekada negrojusį) muzikos mokytoją? Turbūt kad ne.

1 pav. Mokymosi piramidė: įsavinamų ţinių ir įgūdţių dalis, taikant skirtingas ugdymo būdus 

(šaltinis: išplėtota autoriaus, remiantis Meister, 1998; Ruževičius, 2007)

Kodėl yra prasminga ir net būtina formuoti studentų būsimos veiklos praktinius įgūdžius, įtraukiant juos ne tik į „dalykinius žaidimus”, bet ir į realių užduočių atlikimą organizacijose, o ne teikiant jiems tik teorines žinias? Atsakymą į tai jau prieš 2,5 tūkstančių metų davė didysis kinų mąstytojas, filosofas ir edukatorius Konfucijus, savo mokymų postulatuose tvirtindamas:

• „Tu man papasakok ir aš uţmiršiu― (tradicinė paskaita – J.R.).

•„Parodyk man ir aš, galbūt, atminsiu― (pratybos, seminarai, diskusijos – J.R.).

• „Įtrauk mane (į realią veiklą, realius pavyzdžius, procesus – J.R.) – ir aš suprasiu“ (išmoksiu, pradėsiu daug ką savarankiškai daryti, veikti – J.R.).

• „Paleisk mane (suteik įgaliojimus, veiklos laisvę, erdvę savarankińkumui – J.R.) – ir aš sėkmingai veiksiu“.

Kiekvieno specialybės dėstytojo būtinas atributas – aktyvi mokslinė ir konsultacinė veikla. Gero dėstymo ir mokslinio darbo bei žinių kūrimo neatsiejamumą puikiai iliustruoja pasaulinio lygio vadybos guru Edvardo Demingo žodžiai: „Svarbiausias reikalavimas dėstytojui yra jo paties gebėjimas kurti žinias dėstymui. Jeigu jis neatlieka mokslinių tyrimų ir nekuria naujų žinių – jis neturi ko dėstyti...“ (Deming, 1972, 2000). Taigi, žinių kūrimas, mokslinis darbas (o ne kitų autorių parašytų knygų perpasakojimas auditorijai, kaip kad neretai būna) yra būtina profesionalaus dėstytojo priedermė. Šio straipsnio autorius profesionaliam dėstytojui priskiria 6 harmoningai derančias savybes:

1) mokslinė, pedagoginė ir taikomoji-profesinė ţinių kūrimo kompetencija,

2) pasitikėjimas savimi,

3) pozityvios energijos skleidimas,

4) tikėjimas tuo, ką dėsto,

5) entuziazmas ir

6) neapsimestinė meilė svarbiausiam klientui ir partneriui – studentui.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kitų mokymas, konsultavimas naudojant savo asmeninę mokslinę patirtį ir žinias yra veiksmingiausia savęs ugdymo priemonė (žr. 1 pav.).

Studijų kokybės tobulinimo įžvalgos

Universitetams ir kolegijoms būtų tikslinga formuoti socialinės atsakomybės ir tausojamosios plėtros strategijas, diegiant įvairius išteklius tausojančią kultūrą ir kuriant institucinę aplinkosaugos ir socialinės atsakomybės vadybos sistemą. Šiuo atveju visų specialybių studentai vadybos, tausojamosios plėtros ir socialiai atsakingos veiklos sampratos mokytųsi ne tik iš vadovėlių, bet ir iš universitetinės veiklos ir jos darnios plėtros kultūros realių pavyzdžių. O baigę studijas absolventai skleistų minėtas vertybes ir savo organizacijose. Gerųjų patirčių sklaida yra ne tik visuotinės kokybės vadybos principas, bet ir universiteto šiuolaikinės misijos uždavinys. Be materialinės, edukacinės ir kultūrinės naudos, tai teigiamai veiktų aukštosios mokyklos įvaizdį šalies ir pasaulio akademinėje bendruomenėje bei verslo pasaulyje. Šias vadybos vertybes ir sistemas jau yra įdiegę keliasdešimt Europos šalių aukštųjų mokyklų. Universitetams būti „pionieriais“ ir pavyzdžiu šioje srityje ne tik Lietuvos, bet ir visų ES šalių mastu yra garbės reikalas ir viena iš šiuolaikinių misijų.

Visų Europos valstybių ir universitetų siekis sukurti bendrą mokslo ir studijų erdvę bei Dublino kompetencijų aprašai kelia naujus uždavinius ir doktorantūros studijoms. Šiandieninis doktorantas dauguma atvejų yra būsimasis aukštosios mokyklos dėstytojas. Be kitų svarbių funkcijų, jis turės būti veiksnus formuojant Dublino aprašuose pateiktas bakalaurų ir magistrų tiek savo srities, tiek ir gretutines kompetencijas (pvz., kultūrinės įvairovės supratimas, pripažinimas ir pagarba; gebėjimas dirbti tarptautinėje komandoje, tarptautiniame kontekste; kitų šalių kultūros ir papročių pažinimas, supratimas ir toleravimas ir kt.). Šių kompetencijų neįmanoma suformuoti vien specializuotų šios srities disciplinų pagalba. Tokios kompetencijos turėtų būti formuojamos įvairių disciplinų dėstytojų, turinčių didesnę ar mažesnę mokslinio pedagoginio darbo, gyvenimo skirtingų kultūrų užsienio šalyse patirtį. Todėl visų Lietuvos aukštųjų mokyklų siekiamybe turėtų tapti doktorantų – būsimųjų dėstytojų privalomas siuntimas stažuotėms ir tyrimams į užsienio šalių universitetus. Tik tokiu būdu yra realiai įmanoma prisidėti prie mokslinių tyrimų ir studijų internacionalizavimo ir pilniau suformuoti šiuolaikiniam dėstytojui reikalingas tiek jo srities, tiek ir ”gretutines” bendrąsias tarpasmenines ir sistemines kompetencijas, kurias jis privalės perteikti studentams. Kitą vertus, mūsų doktorantai sistemingai nemokomi pedagogikos subtilybių. Į doktorantūrą turėtų būti priimami tik realią ir solidžią praktinę patirtį ir mokslinį įdirbį jau turintys asmenys.

Keistina ir daktaro disertacijų dabartinė gynimo tvarka, kai oponentą neretai parenka disertacijos mokslinis vadovas ar netgi pats doktorantas. Disertacijų oponentai turėtų būti atrenkami nacionalinio ar net tarptautinio konkurso būdu. Tai leistų žymiai pagerinti doktorantūros tyrimų kokybę bei padidintų doktorantų ir jų vadovų atsakomybę. Be abejonių, studijų kokybę galima ženkliai pagerinti ir integruojant studijų programas bei mokymo procesą su mokslu. Ir tai privalu daryti. Universiteto dėstytojas, autoriaus nuomone, efektyviai ir šiuolaikiškai gali dėstyti tik tada, kai paskaitose ir kitose akademiniuose užsiėmimuose remiasi savo naujausių tyrimų rezultatais. Monografijų ir aukštųjų mokyklų vadovėlių recenzentus taip pat tikslinga atrinkti šalies mastu organizuojamų konkursų būdu. Šių siūlymų įgyvendinimas palengvintų Bolonijos proceso tikslų spartesnį pasiekimą. Lietuvos Mokslo tarybai siūloma įteisinti naują akademinio leidinio statusą – „vadovėlį-monografiją“, kuriame atsispindėtų naujausi jo autorių tyrimų rezultatai, susieti su dėstomu dalyku. ”Klasikinė“ monografija reikalauja didelių dėstytojo pastangų ir puikaus akademinio profesionalumo tokio pobūdžio knygos adaptavimui į mokymo procesą bei ilgo tarpsnio nuo tyrimų užbaigimo iki monografijos parašymo ir išleidimo (tai užtrunka iki 3 ir daugiau metų, kai kurių mokslų srityje per tokį laikotarpį medžiaga spėja ir pasenti). Be to, monografija neretai yra sunkiai „įkandama“ ypač bakalauro pakopos studentų savarankiškoms studijoms. Tuo tarpu “klasikinis“ vadovėlis neapima naujausių mokslo pasiekimų. Belieka vienintelė išeitis – šalies mastu įteisinti vadovėlio-monografijos statusą, ir tokį leidinį prilyginti autorių mokslinei produkcijai. Tai būtų akivaizdus mokslo ir studijų integravimo pavyzdys, leidņiantis operatyviai diegti tyrimus į mokymo procesą. Ne maņiau svarbus ir ekonominis ńio siūlymo aspektas, nes siekiant integruoti mokslą ir studijas pagal dabar susiklosčiusią praktiką reikėtų ińleisti ir monografiją, ir vadovėlį.

Išvados
 
Pagrindinė universitetinio mokymo misija – asmens ir visuomenės poreikių tenkinimas pažinimo plėtotės bei aukščiausio lygio kompetencijos užtikrinimo požiūriu. Ši misija įgyvendinama vykdant svarbiausius universitetinio mokymo uždavinius, jų tarpe - rengti aukštos kvalifikacijos darbuotojus, sugebančius tenkinti visų žmogaus veiklos sričių poreikius. Kokybė tobulumo siekimo prasme visada buvo ir išliks svarbiausia aukštojo mokslo vertybe ir universitetines studijas apibūdinantis pagrindinis rodiklis. Universitetinių studijų kokybė – tai aukštosios mokyklos suteikiamų sąlygų ir priemonių tinkamumas asmens saviugdai plėtoti ir asmenybei vystyti, pozityvioms vertybinėms nuostatoms formuoti, socialinioaplinkosauginio sąmoningumo ir atsakingumo ugdymui ir profesinei kvalifikacijai įgyti.
 
Studijų kokybė priklauso nuo labai konkrečių dalykų – akademinės veiklos vadybos lygio, finansavimo, šiuolaikiškų studijų programų, naujausias žinias profesionaliai perteikiančių dėstytojų, mokymo institucijų ir studijų programų tarptautinio integravimo bei dėstytojų ir studentų mainų, studijų kokybė vertinimo nacionalinių ir tarptautinių sistemų veiksmingumo, kokybės kultūros, akademinės bendruomenės skaidrios motyvavimo sistemos ir kt. Ženklią dalį šalies aukštojo mokslo problemų galima išspręsti taikant universitetuose šiuolaikinius vadybos, jų tarpe kokybės vadybos metodus ir priemones. Siekiant sėkmingai konkuruoti aukštojo mokslo vidaus ir tarptautinėje rinkoje, pirmaeiliu ir svarbiausiu aukštojo mokslo organizacijos uždaviniu laikytinas studijų ir institucijos veiklos kokybės užtikrinimas. Organizacijose turi būti diegiamas ir plėtojamas studijų kokybės nuolatinis sisteminis vertinimas kaip nenutrūkstamas procesas, diegiama veiklos kokybės laidavimo sistema, paremta visuotinės kokybės vadybos principais ir modeliais. Šiam tikslui pasiekti privalu suformuoti ir institucionalizuoti kokybės politiką ir tikslus bei parengti kokybės laidavimo procedūras.

Studijų kokybę ženkliai įtakoja mokslinio darbo lygis universitetuose ir jo rezultatų integravimas į studijų procesą. Siūloma daktaro disertacijų oponentus parinkti konkurso būdu, kas leistų žymiai pagerinti doktorantūros tyrimų kokybę ir padidintų doktorantų ir jų vadovų atsakomybę. Monografijų ir vadovėlių recenzentus būtina atrinkti taip pat visos šalies mastu skelbiamų konkursų būdu. Lietuvos Mokslo tarybai rekomenduojama įteisinti naują akademinio leidinio statusą – „vadovėlį-monografiją“, kuriame atsispindėtų naujausi jo autorių tyrimų rezultatai, susieti su dėstomu dalyku, ir tokį leidinį prilyginti autorių mokslinei produkcijai. Tai būtų akivaizdus mokslo ir studijų integravimą skatinantis pavyzdys, leidžiantis operatyviai įdiegti tyrimų rezultatus į mokymo procesą.

Senieji Europos universitetai per visą gyvavimo istoriją buvo ir yra inovacijų, naujų idėjų bei vertybių kūrimo ir puoselėjimo lopšys. Šiuolaikinėmis ekonomikos, mokslo ir studijų globalizavimo ir internacionalizavimo sąlygomis vertybės turėtų apimti ir vadybos, aplinkosaugos bei socialinės atsakomybės sferas. Todėl Lietuvos universitetams būtų tikslinga formuoti socialinės atsakomybės ir tausojamosios plėtros strategijas, diegiant įvairius išteklius tausojančią kultūrą ir kuriant institucinę aplinkosaugos vadybos sistemą. Šia novatoriška veikla praplėtus aukštųjų mokyklų funkcijų diapazoną, studentai vadybos, tausojamosios plėtros ir socialiai atsakingos veiklos sampratą ir pavyzdžius mokytųsi ne tik iš vadovėlių, bet ir iš realių universitetinės veiklos ir jos aplinkosauginės kultūros pavyzdžių. Gerųjų patirčių sklaida yra ne tik visuotinės kokybės vadybos principas, bet ir vienas svarbių universitetinės misijos uždavinių. Be materialinės, edukacinės ir kultūrinės naudos, tai esminiai įtakotų aukštųjų mokyklų įvaizdį šalies ir pasaulio akademinėje bendruomenėje bei verslo pasaulyje.

Literatūra

1. LST IWA 2:2012. Kokybės vadybos sistemos. ISO 9001:2000 taikymo mokymui gairės.
2. McCaffery, P. (2010). The higher education manager’s handbook. New York and London: Routledge.
3. Meister, J.C. (1998). Corporate Universities: Lessons in Building a Word-Class Work Force. London: McGraw-Hill.
4. Deming, E. (1972). Memorandum on Teaching. American Statistician, 26 (1), February, 3.
5. Deming, E. (2000). Out of the Crisis. New York: Sage Publishing, 2000.
6. Ruņevičius, J. (2012). Management de la qualité. Notion globale et recherche en la matière. Vilnius: Maison
d‟éditions Akademinė leidyba.
7. Ruņevičius, J. (2011). Studies programmes re-engineering and quality development in the context of Bologna
process. Менеджмент качества: международный научно-технический журнал, 2-3 (37), 62-66.
8. Ruņevičius, J. & Serafinas D. (2011). Quality management innovations in higher education institutions. International
Business: Innovations, Psychology, Economics, 2 (1), 7- 33.
9. Ruņevičius, J. & Serafinas D. (2007). The study of quality consulting business peculiarities in Lithuania. In QMOD
Conference Proceedings. Lund: Lund University (1-12).
10. Serafinas, D., Jarņemskis, A. ir Bulajeva, T. (2014). Aukštųjų mokyklų veiklos išorinio kokybės uţtikrinimo
koncepcija. Vilnius: Mosta.

 

Naujausia

Lietuvos ir užsienio šalių patirtis užtikrinant profesinio mokymo kokybę

2015.04.22

Dr. Dalius Serafinas, VU EF docentas, UAB „Kvalitetas“ verslo plėtros direktorius

Švietimo kokybės užtikrinimas yra daugelio šalių politinių diskusijų objektas ir prioritetas, nes kokybiškas švietimas suvokiamas kaip visuomenės gerovės kūrimo pagrindas, padedantis inicijuoti socialinius ir ekonominius pokyčius, gerinti asmens ir šalies gyvenimo kokybės rodiklius.

Eilę metų Europos Sąjungos profesinio rengimo politikoje nebuvo didelių iniciatyvų, lyginant su aukštuoju išsilavinimu ir Bolonijos procesu, tačiau 2002 metais Europos Komisijos ir 31 šalies ministrų, atsakingų už profesinį mokymą, pasirašyta Kopenhagos deklaracija padėjo fundamentalų pagrindą Europos šalių bendradarbiavimui plėtojant vieningus profesinio mokymo prioritetus visoje Europoje. Kopenhagos proceso metu sukurti bendri Europos instrumentai, tokie kaip Europos kvalifikacijų sąranga (EKS, 2008), Europos profesinio mokymo kreditų sistema (ECVET, 2009), Europos profesinio mokymo kokybės užtikrinimo orientacinė sistema (EQAVET, 2009), nubrėžė aiškias profesinio mokymo politikos plėtojimo gaires, tačiau vieninga ir darni profesinio mokymo kokybės užtikrinimo sistema Europoje vis dar yra ateities perspektyvoje.

Nacionalinis kokybės vadybos prizas – kelias į pripažinimą užsienio šalyse

2015.02.18

Pasauliui sparčiai keičiantis, tobulėjant technologijoms, kur kas svarbesniu aspektu tampa originalumas ir intelektualumas nei šalies dydis ir ištekliai. Lietuva negali sau leisti atsilikti nuo technologijų ir inovacijų maratono lyderių.