Susisiekite su mumis

Naujienos

„Kaip ir kodėl švedai sodino mišką?“

2014.07.30
„Kaip ir kodėl švedai sodino mišką?“
Saule lepinančiomis liepos 24 – 25 dienomis, Klaipėdoje, UAB „Kvalitetas” komanda kartu su partneriais „Klaipėdos valstybine kolegija“ dalyvavo mokymuose „Tarptautinių socialinės atsakomybės standartų diegimo ir įgyvendinimo praktika“. Šie mokymai buvo organizuoti įgyvendinat projektą „Socialiai atsakingo verslo plėtra skatinant socialinį dialogą smulkiose ir vidutinėse įmonėse“, Nr.VP-1.1-SADM-02-K-02-012, kurį bendrai finansuoja Europos socialinio fondo agentūra ir Lietuvos Respublika. 
 
Dalyviai buvo supažindinti su tarptautiniais socialinės atsakomybės (SA) standartais bei Europos Komisijos rekomendacijomis įmonėms ir organizacijoms SA srityje. Apie socialinę atsakomybę (ang. Corporate Social Responsibility CSR) praktikoje, jos paskirtį ir tendencijas pasakojo Švedijoje stažavęsis lektorius Kęstutis Gečas, „INK Agency“ vyriausiasis partneris. 
 
Kas yra socialinė atsakomybė šiandien ir kaip ji veikia mūsų kasdienį gyvenimą?
 
Socialiai atsakingų organizacijų istorinės šaknys siekia seniausius laikus, tačiau išskiriami du aiškūs periodai, nuo ir iki 1950 m. (Crane A., kt., 2008).  Apibūdinant laikotarpį iki 1950 m. būtina pasakyti, jog iki tol nebuvo aiškaus supratimo, kas yra socialiai atsakinga įmonė, tuo tarpu penktąjame – septintąjame dešimtmečiuose buvo pradėti vykdyti įvairūs moksliniai tyrimai, sukatyvėjo visuomeniniai judėjimai (pvz. Jungtinių tautų vystymo programa įkurta 1965 m.; Greenpeace buvo įkurta 1971 m., „Save the Children“ aljansas, kurį sudaro 28 valstybės, įkurtas 1977 m.), kurie lėmė dabartinę socialiai atsakingos organizacijos raidą. Jungtinių tautų organizacija pasisako už šiuos pagrindinius SA aspektus: žmogaus teisės, darbo standartai, aplinkosauga ir anti-korupcinė veikla.
 
K. Gečas perteikdamas asmeninę patirtį teigė, kad „Verslo socialinė atsakomybė yra išsivysčiusios visuomenės spaudimo verslui pasekmė“, ir šiuo metu populiarėjantys socialiniai tinklai yra įrankis šį spaudimą daryti.  Šiandien įmonės siekdamos stabilaus verslo bei konkurencinio pranašumo, tiesiog nebegali ignoruoti viešosios nuomonės. Siekiant likti „žaidime“, t.y. plėtoti verslą, įmonės turėtų į socialinę atsakomybę žvelgti plačiau. Iki šiol vyravusi verslo kaip psichopato (kai verslas savo interesus ir pelną traktavo kaip vienintelį įmonės veiklos tikslą, pateisinantį bet kokias priemones) era, jau eina į pabaigą. 20-21 a. kai kainos rinkoje „skiriasi tik per Marytės plauką“,  verslas turi investuoti į tai kas sukuria ilgalaikę tvarią pridėtinę vertę.
 
© Kęstutis Gečas, 2014
 
Ar socialinė atsakomybė apsimoka?
 
Lietuvoje paplitęs mitas, jog socialinė atsakomybė neapsimoka. Tai yra tiesa, tačiau tik tada, kai siekiama greito rezultato, kai yra veikiama paviršutiniškai, įgyvendinamos priemonės, kurios nėra susietos su verslu, o turimas rezultatas būna ne toks, kokio tikėtasi. Socialinė atsakomybė bus strateginė ir naudinga kryptis jau tada, kai įmonės vadovai supras, kad tai ko įmonė nepraranda jau yra nauda. Konkurencinėje kovoje prarasti galima labai daug ir greitai. Todėl kai verslo procesai organizuojami per tvarumo, poveikio aplinkai ir suinteresuotoms šalims prizmę, galima tikėtis ilgalaikės naudos.
 
Socialinės atsakomybės idėja versle sparčiai plėtojasi Skandinavijos šalyse, ypač Švedijoje. Šiaurės šalių prioritetai yra aplinkos apsaugos ir socialinės atsakomybės standartų laikymasis. Tačiau šie standartai Lietuvos įmonėms yra vieni paskutinių pagal svarbą, konstatuojama Danijos ir Lietuvos mokslininkų atliktoje studijoje (cituojant „Verslo žinias“). Įmonės, vykadančios skandinavų užsakymus pripažįsta, kad „Skandinavijos užsakovai prie savo reikalavimų mus pripratino pamažu <...>. Tam reikia pakeisti mąstymą <…>“.
 
Be švedų sukurtos ir visame pasaulyje socialiai atsakinga veikla pagarsėjusios IKEA, švedai turi ir daugiau kuo pasigirti. Kaip pavyzdžiui, greitojo maisto užkandinė „Max burgers“, kuriai nusprendus taikyti „žalesnį“ požiūrį į burgerių gamybą, įmonė susilaukė didžiulio susidomėjimo bei išpopuliarėjo. „Max burgers“ nusprendė sumažinti CO2 išmetimą į aplinką, savo gamybinėje aplinkoje, o išmetamas kenksmingas dujas kompensuoti sodinant medžius Afrikoje. 2011 m. Ugandoje buvo pasodinta daugiau nei 70.000 medžių. Tokia iniciatyva šiai įmonei pelnė nominaciją „Žaliuosiuose apdovanojimuose“ (angl. Green awards), o taip pat palankią nuomonę visuomenėje bei žiniasklaidoje. Nuo 2008 m., kada įmonė pasiūlė aplinkai draugiškus produktus, pardavimai padidėjo net 28 procentais. 
 
Viskas slypi paprastume, ir kaip teigia šios įmonės vadovai, ši aplinkosauginė iniciatyva apima tris paprastus žingsnius: 1. Analizės bei produktų žymėjimo; 2. Poveikio klimatui mažinimo; 3. Šimtaprocentinio poveikio klimatui mažinimo, sodinant medžius Afrikoje. Koks yra šių iniciatyvų tikslas? Kad vartotojas, galėtų papietauti „Max Burgers“ neprisidedant  prie visuotinio atšilimo :)
 
       
 
 
 
Ieva Adomaitytė-Subačienė ir Agnė Šeikytė 
 
ŠALTINIAI
 
1. Annual Report 2011, MAX. Nuroda: http://www.maxburgers.com/Global/Press/MAX_klimatbokslut-2011-ENG-digital.pdf
2. UAB “Kvalitetas” ekspertė A. Žėkienė. Magistro darbas. „Socialiai atsakingų investicinių fondų plėtros galimybių Lietuvoje tyrimas“ VU, 2012 m.
3. Verslo žinios. 2013.02.13 (30/2013) 
 

Naujausia

Lietuvos ir užsienio šalių patirtis užtikrinant profesinio mokymo kokybę

2015.04.22

Dr. Dalius Serafinas, VU EF docentas, UAB „Kvalitetas“ verslo plėtros direktorius

Švietimo kokybės užtikrinimas yra daugelio šalių politinių diskusijų objektas ir prioritetas, nes kokybiškas švietimas suvokiamas kaip visuomenės gerovės kūrimo pagrindas, padedantis inicijuoti socialinius ir ekonominius pokyčius, gerinti asmens ir šalies gyvenimo kokybės rodiklius.

Eilę metų Europos Sąjungos profesinio rengimo politikoje nebuvo didelių iniciatyvų, lyginant su aukštuoju išsilavinimu ir Bolonijos procesu, tačiau 2002 metais Europos Komisijos ir 31 šalies ministrų, atsakingų už profesinį mokymą, pasirašyta Kopenhagos deklaracija padėjo fundamentalų pagrindą Europos šalių bendradarbiavimui plėtojant vieningus profesinio mokymo prioritetus visoje Europoje. Kopenhagos proceso metu sukurti bendri Europos instrumentai, tokie kaip Europos kvalifikacijų sąranga (EKS, 2008), Europos profesinio mokymo kreditų sistema (ECVET, 2009), Europos profesinio mokymo kokybės užtikrinimo orientacinė sistema (EQAVET, 2009), nubrėžė aiškias profesinio mokymo politikos plėtojimo gaires, tačiau vieninga ir darni profesinio mokymo kokybės užtikrinimo sistema Europoje vis dar yra ateities perspektyvoje.

Nacionalinis kokybės vadybos prizas – kelias į pripažinimą užsienio šalyse

2015.02.18

Pasauliui sparčiai keičiantis, tobulėjant technologijoms, kur kas svarbesniu aspektu tampa originalumas ir intelektualumas nei šalies dydis ir ištekliai. Lietuva negali sau leisti atsilikti nuo technologijų ir inovacijų maratono lyderių.