Naujienos
Juozas Ruževičius „Studijų kokybė: problemos ir tobulinimo įžvalgos”
Šių įstaigų administravimas ir valdymas turėtų integruoti ir naujausius kokybės vadybos metodus bei darnios plėtros ir socialinės atsakomybės principus ir priemones. Iki šiol nėra sukurta universalių vadybos modelių, pritaikytų aukštojo mokymo specifikai. Todėl kiekviena studijų institucija, atsižvelgdama į joje dominuojančias mokslo bei studijų sritis, turėtų susikurti tokį modelį, ir tik po to diegti atitinkamą vadybos sistemą. Veiklos kokybės nuolatinį ir veiksmingą tobulinimą gali laiduoti sisteminių procesų integravimas į organizacijos kokybės vadybos sistemas. Aukštojo mokymo procesai turėtų apimti ir studentų bei visos akademinės bendruomenės pilietiškumo bei kritinio mąstymo ugdymą. Aukštųjų mokyklų veiklos tobulinimas pradėtinas nuo aukštojo mokslo misijos suvokimo išgryninimo, susiejant ją su atitinkamos institucijos misija, vertybėmis, tikslais, procesais ir studijų programomis.
Studijų kokybė, jos valdymo ypatumai ir dimensijos
Pasaulio globalizacijos ir internacionalizacijos procesai, didėjanti vidaus ir tarptautinė konkurencija sąlygoja būtinybę tobulinti įvairių veiklos sričių organizacijų, įskaitant ir aukštojo mokslo bei mokymo institucijas, vadybą. Šių įstaigų administravimas ir valdymas turėtų integruoti ir naujausius visuotinės kokybės vadybos metodus bei darnios plėtros ir socialinės atsakomybės principus ir priemones. Studijų kokybė nėra abstraktus dalykas – ji priklauso nuo konkrečių dalykų – akademinės veiklos vadybos lygio, šiuolaikiškų studijų programų, naujausias žinias profesionaliai perteikiančių dėstytojų, dėstytojų ir studentų tarptautinių mainų, akademinės bendruomenės skaidrios motyvavimo sistemos ir kt. Ženklią dalį šalies aukštojo mokslo problemų galima išspręsti taikant studijų institucijose šiuolaikinius vadybos metodus ir priemones ar pagrindinius visuotinės kokybės vadybos (VKV) principus (visų suinteresuotųjų šalių poreikių ir interesų paisymas; procesinis požiūris; duomenimis, faktais pagrįstas požiūris į sprendimų priėmimą, klaidų kaip galimybių matymo požiūrio suformavimas ir neatitikčių prevencijos posistemio sukūrimas; atviro požiūrio į kokybės ir tarpusavio santykių problemas institucijoje formavimas; betarpiško aiškumo – vietoje trūkumų slėpimo, maskavimo propagavimas ir kt.) (Ruževičius, 2012).
Atlikus Europos ir Šiaurės Amerikos universitetuose naudojamų kokybės vadybos modelių, principų, metodus ir analizę, galima padaryti tokius apibendrinimus. VKV principai gali būti sėkmingai taikomi universitetuose administracijos darbo, studijų ir procesų kokybės gerinimui. Kokybės tobulinimas administravime yra vienas iš svarbiausių reikalavimų aukštosioms mokykloms, siekiant patenkinti savo klientų ir visuomenės poreikius bei įgyvendinti užsibrėžtus tikslus. Tačiau pirmaeiliu šios srities uždaviniu laikytinas VKV koncepcijos ir metodologijos paskleidimas visoje organizacijoje bei naujos kokybės kultūros formavimas (Ruževičius & Serafinas, 2011).
Mokslo ir mokymo žinių komercializavimas, autoriaus nuomone, yra kiekvienos šiuolaikinės aukštojo mokslo institucijos daugiau ar mažiau būdingas atributas.
Profesionalus dėstytojas: mokslinė konsultacinė veikla ir dėstymo kokybė
Studijų kokybė neatsiejama nuo dėstytojo profesionalumo ir dėstymo kokybės. Autoriaus nuomone, svarbiausia dėstytojo misija – suţadinti studentų aistrą, entuziazmą ir motyvaciją kryptingoms, nuoseklioms ir kokybiškoms studijom. Prisimintinas ir garsusis psichologinis „Zeigarnik efektas― (angl. Zeigarnik Effect) jeigu studentas (ar kitas naują dalyką studijuojantis asmuo) yra puikiai motyvuotas ir pilnai suvokia akademinių užsiėmimų metu perteikiamų žinių svarbą bei jų pritaikomumo realias galimybes ir sritis – jis paskaitos metu perteikiamą informaciją įsavina beveik dvigubai geriau. Kita svarbi dėstytojo misija – įtraukti studentus į būsimos profesinės veiklos realijas ir vingrybes. Siekiant ženkliau pagerinti studijų kokybę, specializacijos disciplinų paskaitas studentams turėtų skaityti tik aktyvų mokslinį ir/ar konsultacinį darbą vykdantys dėstytojai, integruojantys į paskaitas ir kitas mokymo formas savo ir kitų mokslininkų naujausių tyrimų rezultatus (žr. 1 pav.). Pateikiame porą paralelių, parodančių, kad papildomas darbas ir patirtis savo profesinėje praktikoje daugelio sričių akademiniams darbuotojams turėtų būti būtinybė. Ar galėtų būti kokybiškai parengiami savo profesinei būsimi medikai, jeigu jiems dėstytų ir vestų pratybas gydymo praktika visai neužsiimantys dėstytojai (pvz., chirurgas-teoretikas, grynai akademinis ginekologas ir pan.)? Ar norėtumėme lankyti muzikavimo virtuoziškumo pamokas pas seniai nebegrojanti (ar niekada negrojusį) muzikos mokytoją? Turbūt kad ne.
1 pav. Mokymosi piramidė: įsavinamų ţinių ir įgūdţių dalis, taikant skirtingas ugdymo būdus
(šaltinis: išplėtota autoriaus, remiantis Meister, 1998; Ruževičius, 2007)
Kodėl yra prasminga ir net būtina formuoti studentų būsimos veiklos praktinius įgūdžius, įtraukiant juos ne tik į „dalykinius žaidimus”, bet ir į realių užduočių atlikimą organizacijose, o ne teikiant jiems tik teorines žinias? Atsakymą į tai jau prieš 2,5 tūkstančių metų davė didysis kinų mąstytojas, filosofas ir edukatorius Konfucijus, savo mokymų postulatuose tvirtindamas:
• „Tu man papasakok – ir aš uţmiršiu― (tradicinė paskaita – J.R.).
•„Parodyk man – ir aš, galbūt, atminsiu― (pratybos, seminarai, diskusijos – J.R.).
• „Įtrauk mane (į realią veiklą, realius pavyzdžius, procesus – J.R.) – ir aš suprasiu“ (išmoksiu, pradėsiu daug ką savarankiškai daryti, veikti – J.R.).
Kiekvieno specialybės dėstytojo būtinas atributas – aktyvi mokslinė ir konsultacinė veikla. Gero dėstymo ir mokslinio darbo bei žinių kūrimo neatsiejamumą puikiai iliustruoja pasaulinio lygio vadybos guru Edvardo Demingo žodžiai: „Svarbiausias reikalavimas dėstytojui yra jo paties gebėjimas kurti žinias dėstymui. Jeigu jis neatlieka mokslinių tyrimų ir nekuria naujų žinių – jis neturi ko dėstyti...“ (Deming, 1972, 2000). Taigi, žinių kūrimas, mokslinis darbas (o ne kitų autorių parašytų knygų perpasakojimas auditorijai, kaip kad neretai būna) yra būtina profesionalaus dėstytojo priedermė. Šio straipsnio autorius profesionaliam dėstytojui priskiria 6 harmoningai derančias savybes:
1) mokslinė, pedagoginė ir taikomoji-profesinė ţinių kūrimo kompetencija,
2) pasitikėjimas savimi,
3) pozityvios energijos skleidimas,
4) tikėjimas tuo, ką dėsto,
5) entuziazmas ir
6) neapsimestinė meilė svarbiausiam klientui ir partneriui – studentui.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kitų mokymas, konsultavimas naudojant savo asmeninę mokslinę patirtį ir žinias yra veiksmingiausia savęs ugdymo priemonė (žr. 1 pav.).
Studijų kokybės tobulinimo įžvalgos
Universitetams ir kolegijoms būtų tikslinga formuoti socialinės atsakomybės ir tausojamosios plėtros strategijas, diegiant įvairius išteklius tausojančią kultūrą ir kuriant institucinę aplinkosaugos ir socialinės atsakomybės vadybos sistemą. Šiuo atveju visų specialybių studentai vadybos, tausojamosios plėtros ir socialiai atsakingos veiklos sampratos mokytųsi ne tik iš vadovėlių, bet ir iš universitetinės veiklos ir jos darnios plėtros kultūros realių pavyzdžių. O baigę studijas absolventai skleistų minėtas vertybes ir savo organizacijose. Gerųjų patirčių sklaida yra ne tik visuotinės kokybės vadybos principas, bet ir universiteto šiuolaikinės misijos uždavinys. Be materialinės, edukacinės ir kultūrinės naudos, tai teigiamai veiktų aukštosios mokyklos įvaizdį šalies ir pasaulio akademinėje bendruomenėje bei verslo pasaulyje. Šias vadybos vertybes ir sistemas jau yra įdiegę keliasdešimt Europos šalių aukštųjų mokyklų. Universitetams būti „pionieriais“ ir pavyzdžiu šioje srityje ne tik Lietuvos, bet ir visų ES šalių mastu yra garbės reikalas ir viena iš šiuolaikinių misijų.
Visų Europos valstybių ir universitetų siekis sukurti bendrą mokslo ir studijų erdvę bei Dublino kompetencijų aprašai kelia naujus uždavinius ir doktorantūros studijoms. Šiandieninis doktorantas dauguma atvejų yra būsimasis aukštosios mokyklos dėstytojas. Be kitų svarbių funkcijų, jis turės būti veiksnus formuojant Dublino aprašuose pateiktas bakalaurų ir magistrų tiek savo srities, tiek ir gretutines kompetencijas (pvz., kultūrinės įvairovės supratimas, pripažinimas ir pagarba; gebėjimas dirbti tarptautinėje komandoje, tarptautiniame kontekste; kitų šalių kultūros ir papročių pažinimas, supratimas ir toleravimas ir kt.). Šių kompetencijų neįmanoma suformuoti vien specializuotų šios srities disciplinų pagalba. Tokios kompetencijos turėtų būti formuojamos įvairių disciplinų dėstytojų, turinčių didesnę ar mažesnę mokslinio pedagoginio darbo, gyvenimo skirtingų kultūrų užsienio šalyse patirtį. Todėl visų Lietuvos aukštųjų mokyklų siekiamybe turėtų tapti doktorantų – būsimųjų dėstytojų privalomas siuntimas stažuotėms ir tyrimams į užsienio šalių universitetus. Tik tokiu būdu yra realiai įmanoma prisidėti prie mokslinių tyrimų ir studijų internacionalizavimo ir pilniau suformuoti šiuolaikiniam dėstytojui reikalingas tiek jo srities, tiek ir ”gretutines” bendrąsias tarpasmenines ir sistemines kompetencijas, kurias jis privalės perteikti studentams. Kitą vertus, mūsų doktorantai sistemingai nemokomi pedagogikos subtilybių. Į doktorantūrą turėtų būti priimami tik realią ir solidžią praktinę patirtį ir mokslinį įdirbį jau turintys asmenys.
Keistina ir daktaro disertacijų dabartinė gynimo tvarka, kai oponentą neretai parenka disertacijos mokslinis vadovas ar netgi pats doktorantas. Disertacijų oponentai turėtų būti atrenkami nacionalinio ar net tarptautinio konkurso būdu. Tai leistų žymiai pagerinti doktorantūros tyrimų kokybę bei padidintų doktorantų ir jų vadovų atsakomybę. Be abejonių, studijų kokybę galima ženkliai pagerinti ir integruojant studijų programas bei mokymo procesą su mokslu. Ir tai privalu daryti. Universiteto dėstytojas, autoriaus nuomone, efektyviai ir šiuolaikiškai gali dėstyti tik tada, kai paskaitose ir kitose akademiniuose užsiėmimuose remiasi savo naujausių tyrimų rezultatais. Monografijų ir aukštųjų mokyklų vadovėlių recenzentus taip pat tikslinga atrinkti šalies mastu organizuojamų konkursų būdu. Šių siūlymų įgyvendinimas palengvintų Bolonijos proceso tikslų spartesnį pasiekimą. Lietuvos Mokslo tarybai siūloma įteisinti naują akademinio leidinio statusą – „vadovėlį-monografiją“, kuriame atsispindėtų naujausi jo autorių tyrimų rezultatai, susieti su dėstomu dalyku. ”Klasikinė“ monografija reikalauja didelių dėstytojo pastangų ir puikaus akademinio profesionalumo tokio pobūdžio knygos adaptavimui į mokymo procesą bei ilgo tarpsnio nuo tyrimų užbaigimo iki monografijos parašymo ir išleidimo (tai užtrunka iki 3 ir daugiau metų, kai kurių mokslų srityje per tokį laikotarpį medžiaga spėja ir pasenti). Be to, monografija neretai yra sunkiai „įkandama“ ypač bakalauro pakopos studentų savarankiškoms studijoms. Tuo tarpu “klasikinis“ vadovėlis neapima naujausių mokslo pasiekimų. Belieka vienintelė išeitis – šalies mastu įteisinti vadovėlio-monografijos statusą, ir tokį leidinį prilyginti autorių mokslinei produkcijai. Tai būtų akivaizdus mokslo ir studijų integravimo pavyzdys, leidņiantis operatyviai diegti tyrimus į mokymo procesą. Ne maņiau svarbus ir ekonominis ńio siūlymo aspektas, nes siekiant integruoti mokslą ir studijas pagal dabar susiklosčiusią praktiką reikėtų ińleisti ir monografiją, ir vadovėlį.
Studijų kokybę ženkliai įtakoja mokslinio darbo lygis universitetuose ir jo rezultatų integravimas į studijų procesą. Siūloma daktaro disertacijų oponentus parinkti konkurso būdu, kas leistų žymiai pagerinti doktorantūros tyrimų kokybę ir padidintų doktorantų ir jų vadovų atsakomybę. Monografijų ir vadovėlių recenzentus būtina atrinkti taip pat visos šalies mastu skelbiamų konkursų būdu. Lietuvos Mokslo tarybai rekomenduojama įteisinti naują akademinio leidinio statusą – „vadovėlį-monografiją“, kuriame atsispindėtų naujausi jo autorių tyrimų rezultatai, susieti su dėstomu dalyku, ir tokį leidinį prilyginti autorių mokslinei produkcijai. Tai būtų akivaizdus mokslo ir studijų integravimą skatinantis pavyzdys, leidžiantis operatyviai įdiegti tyrimų rezultatus į mokymo procesą.
Senieji Europos universitetai per visą gyvavimo istoriją buvo ir yra inovacijų, naujų idėjų bei vertybių kūrimo ir puoselėjimo lopšys. Šiuolaikinėmis ekonomikos, mokslo ir studijų globalizavimo ir internacionalizavimo sąlygomis vertybės turėtų apimti ir vadybos, aplinkosaugos bei socialinės atsakomybės sferas. Todėl Lietuvos universitetams būtų tikslinga formuoti socialinės atsakomybės ir tausojamosios plėtros strategijas, diegiant įvairius išteklius tausojančią kultūrą ir kuriant institucinę aplinkosaugos vadybos sistemą. Šia novatoriška veikla praplėtus aukštųjų mokyklų funkcijų diapazoną, studentai vadybos, tausojamosios plėtros ir socialiai atsakingos veiklos sampratą ir pavyzdžius mokytųsi ne tik iš vadovėlių, bet ir iš realių universitetinės veiklos ir jos aplinkosauginės kultūros pavyzdžių. Gerųjų patirčių sklaida yra ne tik visuotinės kokybės vadybos principas, bet ir vienas svarbių universitetinės misijos uždavinių. Be materialinės, edukacinės ir kultūrinės naudos, tai esminiai įtakotų aukštųjų mokyklų įvaizdį šalies ir pasaulio akademinėje bendruomenėje bei verslo pasaulyje.
Literatūra
Naujausia
Lietuvos ir užsienio šalių patirtis užtikrinant profesinio mokymo kokybę
Dr. Dalius Serafinas, VU EF docentas, UAB „Kvalitetas“ verslo plėtros direktorius
Švietimo kokybės užtikrinimas yra daugelio šalių politinių diskusijų objektas ir prioritetas, nes kokybiškas švietimas suvokiamas kaip visuomenės gerovės kūrimo pagrindas, padedantis inicijuoti socialinius ir ekonominius pokyčius, gerinti asmens ir šalies gyvenimo kokybės rodiklius.
Eilę metų Europos Sąjungos profesinio rengimo politikoje nebuvo didelių iniciatyvų, lyginant su aukštuoju išsilavinimu ir Bolonijos procesu, tačiau 2002 metais Europos Komisijos ir 31 šalies ministrų, atsakingų už profesinį mokymą, pasirašyta Kopenhagos deklaracija padėjo fundamentalų pagrindą Europos šalių bendradarbiavimui plėtojant vieningus profesinio mokymo prioritetus visoje Europoje. Kopenhagos proceso metu sukurti bendri Europos instrumentai, tokie kaip Europos kvalifikacijų sąranga (EKS, 2008), Europos profesinio mokymo kreditų sistema (ECVET, 2009), Europos profesinio mokymo kokybės užtikrinimo orientacinė sistema (EQAVET, 2009), nubrėžė aiškias profesinio mokymo politikos plėtojimo gaires, tačiau vieninga ir darni profesinio mokymo kokybės užtikrinimo sistema Europoje vis dar yra ateities perspektyvoje.
Nacionalinis kokybės vadybos prizas – kelias į pripažinimą užsienio šalyse
Pasauliui sparčiai keičiantis, tobulėjant technologijoms, kur kas svarbesniu aspektu tampa originalumas ir intelektualumas nei šalies dydis ir ištekliai. Lietuva negali sau leisti atsilikti nuo technologijų ir inovacijų maratono lyderių.