Studijų kokybė, jos valdymo ypatumai ir dimensijos

Pasaulio globalizacijos ir internacionalizacijos procesai, didėjanti vidaus ir tarptautinė konkurencija sąlygoja būtinybę tobulinti įvairių veiklos sričių organizacijų, įskaitant ir aukštojo mokslo bei mokymo institucijas, vadybą. Šių įstaigų administravimas ir valdymas turėtų integruoti ir naujausius visuotinės kokybės vadybos metodus bei darnios plėtros ir socialinės atsakomybės principus ir priemones. Studijų kokybė nėra abstraktus dalykas – ji priklauso nuo konkrečių dalykų – akademinės veiklos vadybos lygio, šiuolaikiškų studijų programų, naujausias žinias profesionaliai perteikiančių dėstytojų, dėstytojų ir studentų tarptautinių mainų, akademinės bendruomenės skaidrios motyvavimo sistemos ir kt. Ženklią dalį šalies aukštojo mokslo problemų galima išspręsti taikant studijų institucijose šiuolaikinius vadybos metodus ir priemones ar pagrindinius visuotinės kokybės vadybos (VKV) principus (visų suinteresuotųjų šalių poreikių ir interesų paisymas; procesinis požiūris; duomenimis, faktais pagrįstas požiūris į sprendimų priėmimą, klaidų kaip galimybių matymo požiūrio suformavimas ir neatitikčių prevencijos posistemio sukūrimas; atviro požiūrio į kokybės ir tarpusavio santykių problemas institucijoje formavimas; betarpiško aiškumo – vietoje trūkumų slėpimo, maskavimo propagavimas ir kt.) (Ruževičius, 2012).

Atlikus Europos ir Šiaurės Amerikos universitetuose naudojamų kokybės vadybos modelių, principų, metodus ir analizę, galima padaryti tokius apibendrinimus. VKV principai gali būti sėkmingai taikomi universitetuose administracijos darbo, studijų ir procesų kokybės gerinimui. Kokybės tobulinimas administravime yra vienas iš svarbiausių reikalavimų aukštosioms mokykloms, siekiant patenkinti savo klientų ir visuomenės poreikius bei įgyvendinti užsibrėžtus tikslus. Tačiau pirmaeiliu šios srities uždaviniu laikytinas VKV koncepcijos ir metodologijos paskleidimas visoje organizacijoje bei naujos kokybės kultūros formavimas (Ruževičius & Serafinas, 2011).

1 pav. Mokymosi piramidė: įsavinamų ţinių ir įgūdţių dalis, taikant skirtingas ugdymo būdus 

(šaltinis: išplėtota autoriaus, remiantis Meister, 1998; Ruževičius, 2007)

Kodėl yra prasminga ir net būtina formuoti studentų būsimos veiklos praktinius įgūdžius, įtraukiant juos ne tik į „dalykinius žaidimus”, bet ir į realių užduočių atlikimą organizacijose, o ne teikiant jiems tik teorines žinias? Atsakymą į tai jau prieš 2,5 tūkstančių metų davė didysis kinų mąstytojas, filosofas ir edukatorius Konfucijus, savo mokymų postulatuose tvirtindamas:

• „Tu man papasakok – ir aš uţmiršiu― (tradicinė paskaita – J.R.).

•„Parodyk man – ir aš, galbūt, atminsiu― (pratybos, seminarai, diskusijos – J.R.).

• „Įtrauk mane (į realią veiklą, realius pavyzdžius, procesus – J.R.) – ir aš suprasiu“ (išmoksiu, pradėsiu daug ką savarankiškai daryti, veikti – J.R.).

Studijų kokybės tobulinimo įžvalgos

Universitetams ir kolegijoms būtų tikslinga formuoti socialinės atsakomybės ir tausojamosios plėtros strategijas, diegiant įvairius išteklius tausojančią kultūrą ir kuriant institucinę aplinkosaugos ir socialinės atsakomybės vadybos sistemą. Šiuo atveju visų specialybių studentai vadybos, tausojamosios plėtros ir socialiai atsakingos veiklos sampratos mokytųsi ne tik iš vadovėlių, bet ir iš universitetinės veiklos ir jos darnios plėtros kultūros realių pavyzdžių. O baigę studijas absolventai skleistų minėtas vertybes ir savo organizacijose. Gerųjų patirčių sklaida yra ne tik visuotinės kokybės vadybos principas, bet ir universiteto šiuolaikinės misijos uždavinys. Be materialinės, edukacinės ir kultūrinės naudos, tai teigiamai veiktų aukštosios mokyklos įvaizdį šalies ir pasaulio akademinėje bendruomenėje bei verslo pasaulyje. Šias vadybos vertybes ir sistemas jau yra įdiegę keliasdešimt Europos šalių aukštųjų mokyklų. Universitetams būti „pionieriais“ ir pavyzdžiu šioje srityje ne tik Lietuvos, bet ir visų ES šalių mastu yra garbės reikalas ir viena iš šiuolaikinių misijų.

Visų Europos valstybių ir universitetų siekis sukurti bendrą mokslo ir studijų erdvę bei Dublino kompetencijų aprašai kelia naujus uždavinius ir doktorantūros studijoms. Šiandieninis doktorantas dauguma atvejų yra būsimasis aukštosios mokyklos dėstytojas. Be kitų svarbių funkcijų, jis turės būti veiksnus formuojant Dublino aprašuose pateiktas bakalaurų ir magistrų tiek savo srities, tiek ir gretutines kompetencijas (pvz., kultūrinės įvairovės supratimas, pripažinimas ir pagarba; gebėjimas dirbti tarptautinėje komandoje, tarptautiniame kontekste; kitų šalių kultūros ir papročių pažinimas, supratimas ir toleravimas ir kt.). Šių kompetencijų neįmanoma suformuoti vien specializuotų šios srities disciplinų pagalba. Tokios kompetencijos turėtų būti formuojamos įvairių disciplinų dėstytojų, turinčių didesnę ar mažesnę mokslinio pedagoginio darbo, gyvenimo skirtingų kultūrų užsienio šalyse patirtį. Todėl visų Lietuvos aukštųjų mokyklų siekiamybe turėtų tapti doktorantų – būsimųjų dėstytojų privalomas siuntimas stažuotėms ir tyrimams į užsienio šalių universitetus. Tik tokiu būdu yra realiai įmanoma prisidėti prie mokslinių tyrimų ir studijų internacionalizavimo ir pilniau suformuoti šiuolaikiniam dėstytojui reikalingas tiek jo srities, tiek ir ”gretutines” bendrąsias tarpasmenines ir sistemines kompetencijas, kurias jis privalės perteikti studentams. Kitą vertus, mūsų doktorantai sistemingai nemokomi pedagogikos subtilybių. Į doktorantūrą turėtų būti priimami tik realią ir solidžią praktinę patirtį ir mokslinį įdirbį jau turintys asmenys.

Keistina ir daktaro disertacijų dabartinė gynimo tvarka, kai oponentą neretai parenka disertacijos mokslinis vadovas ar netgi pats doktorantas. Disertacijų oponentai turėtų būti atrenkami nacionalinio ar net tarptautinio konkurso būdu. Tai leistų žymiai pagerinti doktorantūros tyrimų kokybę bei padidintų doktorantų ir jų vadovų atsakomybę. Be abejonių, studijų kokybę galima ženkliai pagerinti ir integruojant studijų programas bei mokymo procesą su mokslu. Ir tai privalu daryti. Universiteto dėstytojas, autoriaus nuomone, efektyviai ir šiuolaikiškai gali dėstyti tik tada, kai paskaitose ir kitose akademiniuose užsiėmimuose remiasi savo naujausių tyrimų rezultatais. Monografijų ir aukštųjų mokyklų vadovėlių recenzentus taip pat tikslinga atrinkti šalies mastu organizuojamų konkursų būdu. Šių siūlymų įgyvendinimas palengvintų Bolonijos proceso tikslų spartesnį pasiekimą. Lietuvos Mokslo tarybai siūloma įteisinti naują akademinio leidinio statusą – „vadovėlį-monografiją“, kuriame atsispindėtų naujausi jo autorių tyrimų rezultatai, susieti su dėstomu dalyku. ”Klasikinė“ monografija reikalauja didelių dėstytojo pastangų ir puikaus akademinio profesionalumo tokio pobūdžio knygos adaptavimui į mokymo procesą bei ilgo tarpsnio nuo tyrimų užbaigimo iki monografijos parašymo ir išleidimo (tai užtrunka iki 3 ir daugiau metų, kai kurių mokslų srityje per tokį laikotarpį medžiaga spėja ir pasenti). Be to, monografija neretai yra sunkiai „įkandama“ ypač bakalauro pakopos studentų savarankiškoms studijoms. Tuo tarpu “klasikinis“ vadovėlis neapima naujausių mokslo pasiekimų. Belieka vienintelė išeitis – šalies mastu įteisinti vadovėlio-monografijos statusą, ir tokį leidinį prilyginti autorių mokslinei produkcijai. Tai būtų akivaizdus mokslo ir studijų integravimo pavyzdys, leidņiantis operatyviai diegti tyrimus į mokymo procesą. Ne maņiau svarbus ir ekonominis ńio siūlymo aspektas, nes siekiant integruoti mokslą ir studijas pagal dabar susiklosčiusią praktiką reikėtų ińleisti ir monografiją, ir vadovėlį.

Studijų kokybę ženkliai įtakoja mokslinio darbo lygis universitetuose ir jo rezultatų integravimas į studijų procesą. Siūloma daktaro disertacijų oponentus parinkti konkurso būdu, kas leistų žymiai pagerinti doktorantūros tyrimų kokybę ir padidintų doktorantų ir jų vadovų atsakomybę. Monografijų ir vadovėlių recenzentus būtina atrinkti taip pat visos šalies mastu skelbiamų konkursų būdu. Lietuvos Mokslo tarybai rekomenduojama įteisinti naują akademinio leidinio statusą – „vadovėlį-monografiją“, kuriame atsispindėtų naujausi jo autorių tyrimų rezultatai, susieti su dėstomu dalyku, ir tokį leidinį prilyginti autorių mokslinei produkcijai. Tai būtų akivaizdus mokslo ir studijų integravimą skatinantis pavyzdys, leidžiantis operatyviai įdiegti tyrimų rezultatus į mokymo procesą.

Senieji Europos universitetai per visą gyvavimo istoriją buvo ir yra inovacijų, naujų idėjų bei vertybių kūrimo ir puoselėjimo lopšys. Šiuolaikinėmis ekonomikos, mokslo ir studijų globalizavimo ir internacionalizavimo sąlygomis vertybės turėtų apimti ir vadybos, aplinkosaugos bei socialinės atsakomybės sferas. Todėl Lietuvos universitetams būtų tikslinga formuoti socialinės atsakomybės ir tausojamosios plėtros strategijas, diegiant įvairius išteklius tausojančią kultūrą ir kuriant institucinę aplinkosaugos vadybos sistemą. Šia novatoriška veikla praplėtus aukštųjų mokyklų funkcijų diapazoną, studentai vadybos, tausojamosios plėtros ir socialiai atsakingos veiklos sampratą ir pavyzdžius mokytųsi ne tik iš vadovėlių, bet ir iš realių universitetinės veiklos ir jos aplinkosauginės kultūros pavyzdžių. Gerųjų patirčių sklaida yra ne tik visuotinės kokybės vadybos principas, bet ir vienas svarbių universitetinės misijos uždavinių. Be materialinės, edukacinės ir kultūrinės naudos, tai esminiai įtakotų aukštųjų mokyklų įvaizdį šalies ir pasaulio akademinėje bendruomenėje bei verslo pasaulyje.

Literatūra